Labai tikėtina, jog mano meilė periferijoms užgimė drauge su manimi, kažkur sąmonės priešaušry, kai pati gimiau Europos pakrašty. Tačiau pasisėjusi sėkla ar kažkokia periferinė dulkė esmingai išsikerojo jau gyvenant sostinės paribiuose, Justiniškių mikrorajone, kurio amžius beveik sutampa su maniškiu. Šiandien sakyčiau – anokia čia periferija: pro langus jau nebesimato nei trobų, nei karvių, tik kur ne kur rymo kriaukšlėtos obelaitės iš buvusių sodybų. Net atvirkščiai: šmėsčioja kažkoks neoninis...
Vydūno 145-osioms gimimo ir 60-osioms mirties metinėms Vydūno būtis mūsų kultūros erdvėje nuo pat jo vardo pasirodymo iki šiolei yra ypatinga. 1911 m. išleistame istoriosofiniame traktate „Mūsų uždavinys" būties slėpiningumui pabrėžti jis panaudojo sfinkso įvaizdį. Tą įvaizdį galima pritaikyti ir jam pačiam. Vydūno fenomenas visą laiką buvo ir tebėra kaip tas sfinksas, slėpiningas, vertinamas nevienareikšmiškai. Vieni pagarbiai žvelgia į jį kaip į gilios išminties šaltinį, kiti prieš jį jaučias...
Prieš 500 metų, 1513 m., filosofas Niccoló Machiavelli's parašė politinį traktatą „Valdovas" („Il Principe"), kurį sudaro 26 skyriai. Dabar mums telieka pasižiūrėti, kaip valdovas turi elgtis su valdiniais ir draugais. Betgi žinodamas, jog daug kas apie tai yra rašęs, bijau, kad prabilęs šiuo klausimu nebūčiau palaikytas akiplėša, juoba mano nuomonė smarkiai skiriasi nuo kitų. Bet kadangi užsibrėžiau tikslą parašyti darbą, pravartų tiems, kurie mane skaitys, todėl man atrodo, kad dera laikyti...
Siūlome Vilniaus dailės akademijos dailėtyros studentės eksperimentinį dailės kritikos bandymą. „Manau, kad meno kritikos lauke trūksta impresionistinės pakraipos tekstų, kurie iššauktų asmeninius skaitytojo išgyvenimus, veiktų tarsi autonomiškas meno kūrinys, nors ir būtų išplaukę iš konkretaus nagrinėjamo vizualaus kūrinio. Rūtenės Merkliopaitės darbą „Jono Basanavičiaus monumentas miške“ pasirinkau Kovo 11-osios proga.“ Man atrodo, kad aš turiu holografinę plokštelę. Kai pačioj tyriausioj...
Natūraliai ir neatsitiktinai vėl sustojame prie teatro žmogaus. Jame (egzistuoja tam tikra savaiminė atskirtis) susitinka ir sąveikauja žodžio, muzikos, kūno kalbėjimas – taip rašosi tekstas pačia plačiausia šio žodžio prasme, kurį scenoje visais minėtais būdais ir visomis neminėtomis galiomis perduoda kūnas. Sąmonės sužadintas kūno tekstas.Vidas Bareikis scenoje būna labai intensyviai – tiek žodžiais, tiek muzika, viso kūno išraiškomis, netgi spalvomis – dažniausiai su mimo grimu. Dažyta – ti...
Šiemetėje Knygų mugėje Patriotų premijos teikimo metu kolega Alvydas Šlepikas (ją pelnęs grožinio kūrinio nominacijoje) prasmingai pasakė: „Esame maža tauta, būtų kvaila nebūti patriotais.“ Bet, manyčiau, ne mažiau prasmingai šios premijos skyrimo komisijos pirmininkas Antanas Gailius pabrėžė, kad esame (ar bent turime būti) brandi tauta, galinti jau ramiai tyrinėti skaudžiais buvusius klausimus. Tai buvo taikyta kitam laureatui – mokslinės knygos kategorijoje apdovanotam Dangiro M...
„Blogis yra banalus. Ir ekstremalus. Radikalus gali būti tiktai gėris“, ‒ tokiais žodžiais iš filmo „Hannah Arend“ (rež. Margarethe von Trotta, Vokietija, Liuksemburgas, Prancūzija) pradėjau savo klajones po „Kino pavasarį“. Tą pačią dieną žengiau ir „Paskutinį žingsnį“ (rež. Ali Mossafa, Iranas) ‒ į Irano filmavimo aikštelę ir vienos šeimos tarpusavio santykių kasdienybę. Kaip vienas iš „Kino pavasario“ filmų korio langelių prie šiųdviejų prilipo „Penktasis metų laikas“ (rež. Peteris Brosens'as...
Tradiciškai susiklostę, kad didžiuosius menininkus prisimename tik jų jubiliejų progomis: rašome proginius straipsnius, leidžiame knygas, rengiame parodas, minėjimus, o paskui vėl viską ilgam pamirštame. Nors gal kažkas iš tų šurmulių ir lieka: paskata dar kartą perskaityti pamirštą klasiko knygą, lyginant ją su šių dienų beletristika, kažką prisitaikyti sau, pamąstyti, į užrašus brūkštelti vieną kitą sentenciją. Šį pavasarį minime žymaus Mažosios Lietuvos rašytojo ir filosofo Vilhelmo Storost...
Kelios pastabos dėl Mindaugo Kvietkausko recenzijos „Sąžinės balsas ar holokausto industrija?“ Sigito Parulskio romanui „Tamsa ir partneriai“ („LM“, vasario 22) Kalbėsiu tik apie pirmąją, politizuotą, su literatūra nelabai ką bendra turinčią recenzijos dalį, kuri, manding, yra neadekvati. Pavadinimas, mano galva, taip pat įžeidus. Ir ne tik autoriaus atžvilgiu. Nemanyčiau, kad recenzentas to sąmoningai siekė, bet, deja, taip atsitiko. Nederėtų ir literatūros kritikų maišyti su revizionistų darb...
Debiutas Nemiegi. Tik vedžioji žvilgsnį senamadiškų tapetų rombais, nuzulinta, sovietmetį menančia sekcija, nuo kurios niekaip nenuvalomi mažų pirštų palikti įspaudai, ypač išryškėjantys saulei įspindus, dar neturi savivaizdžio, kad ir kiek veidrodžių aplinkui, – tikra atspindžių karalystė! Net virtuvėje, kriauklės pašonėje, maždaug ties pilvu įtaisytas mažytis veidrodėlis – ant jo užtiškę riebalai tave erzina, trokšti švaros, čiumpi skudurą ir trini nešvarumus, renki dulkes, trauki į save, k...