Palikimas Nežinau ar jisai paskutinis – gal vis kartosis kartais žeis ir kankins – sykiais lyg vaiką paguos – aš sapnuoju Namus – stubą apglėbusį uosį baltą debesį vyšnių – paklydusį taką rugiuos – nežinau ką iš tos Amžinybės sau pasiliksi ką kitiems dovanosi – kas viską nei lobį dabos toks skaudus toks šviesus palytės Mamos žvilgsnis iš Namų kur po debesiu baltu kregždės žaibuos – aiškėja – ne sau gyvenai – ne sau grau...
Esu Dovydas Grajauskas, 1996 m. gegužės 27 dieną gimiau ir gyvenu Klaipėdoje. Mokausi Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijos XI klasėje. Apie dialogo prigimtį Iš pradžių dera bandyti atsargiaiprieiti tarsi netyčia, stuktelt ar koją numintatsiprašyt ir atrodyt taip, tarsi netikėtaiėmei ir susidomėjai, išvydai kažkąpatikėk manim, iškart suveikianuperka ta viltis, kad kažkas tavy rado bent krislą kitoniškumo (žinai, paslapčia tai jie visibijo tos monotonijos, tik kai kuriejau net nebesupranta...
Trepanacija Žalių dienų aidai raudoni sklindair kiaušo trepanacijos garsai padarošią akimirką žavinga nesitikėki atly-gio už tai po ampulės trečios morfė-jus bunda ir perstumdomi baldai taupraneš kad nevispročiai visgi gavo skun-dą ir greitai šičia apsireikšiu aš Pianistas Vos prabudau vėl ėmė groti bliuząkaimynas pianistas nors tu ką bemoliairiebūs krentantys į sriubą do diezo irkvarteto aplinka per plonos sienos kaip išspyrus koja insinuacijos tokia baigmėkai loja šaudo spjaudo ir kakoja...
Berniukai žaidžia karą Atvažiavo vandentiekio remontuoti, atvilko įvairiausios technikos, kelias dienas nesiliovė – išrausė tranšėją per visą kiemą, didžiausi kalnai abipus. Dabar tai jokių sušiktų šautuvėlių, jokių griūk negyvas, dabar tai jau – iš tikrųjų: tupim skirtingose fronto pusėse – žemių pilnom kišenėm, molio pilnom širdim – svaidom grumstus ir akmenis, svaidom grumstus ir akmenis. Sutemus – jau visiškai sutemus – išlenda motina pro virtuvės langą – dairos girta, nemato, pradeda...
* * *Esu susikūprinęs,nes pasaulį stebiu pro rakto skylutę. Kaimynas iš dešinėsjau šeštąkart šienauja pražilusią nuo šalnos pievąir sėja po kiemą priekaištussavo žmonai.Kaimynas iš kairės myli paukščius,kasryt žymi juos – pririša svarelį ar akmenėlį ant kakloir mėto į žydrą ežero dangų –negrįžo kol kas nė vienas.Kaimynas priešais tiki stebuklaisir kasdien laisto sudžiūvusią uosio lazdą. O kaimynas kitoj kelio pusėjvisai kaip aš, žiūri pro rakto skylutę.Kartais mūsų akys susitinka,smeigiam ža...
Rašau paskutinį eilėraštį Rašau paskutinį eilėraštį; galtai nebus epitafija ar patirties ištrupėjęs fragmentas.Pirmąjį pamiršau... Jis retkarčiais blyksteliit aštri stiklo šukė – ir gęsta.Spėju atpažint savo veido atspindįmielos mergaitės banguotamesielos veidrodyje; gal ir jisper dešimtmečius jau susidrumstėsu kitais atvaizdais ir kaukėmis. Galjau ir uždengtas ant sienos –tas veidrodis, kurį sapnuose pereinu kiaurai. Betnieko nesurandu ir anapus – tik dar šešias sienas.Jaučiu šiltą mergaitės...
Kiemas Beržan kaltūnai įsimetęvėjas balkiuoskaba kvepia rūkomu dūmuir saugančiais šventais virtuviniais paveikslaisir kiemai susipina tvorommamos mamos vaikystėjužtvertomnaminiams paukščiamsne kaimynamsnusėstomkačių ir kelio dulkių paveldima gatvinė kaimynystė –dalinimasis pirtim ir vaikais jodinėjančios vasaros amžinam ...
Lopšinė Seniausia pasaulio lopšinė – lietus.Šnarėjimas medžiais ateina... LopšinėnUžmigdo nekaltą, užmigdo kaltus,Apie rytojų nieks nieko nežino. Nuojautai kuždant dainą rašaiIr išgirsti netikėtai, per nuotolį:Skimbsi ant vyšnių šakelių lašai – Seniausia pasaulio melodija. 2008 V 12 Pienių salelės Pienių salelės iš praeitiesIšplaukia. Tie vasaros mėnesiai!Keliukas per lauką manęs gal neteis,Kad palikau tokį liūdną ir vienišą. Nematomos girios slepia metus,Jų spalvos vaizduotėje ž...
Bhutis Kaip prisijaukinti šitą pilką,Vienodai senstančių žmonių būties(o būtį būnama arba laukiama)Įsismelkusį(tokių smilkalų gal tik IndijojNuo neatmenamo, bet nepamirštamoProkalbių susitikimo: ,,Bhutis“),Murkiantį automobiliais, klubais, šviesiais plaukais,Pasišiaušiantį nuo minties apie tylą, laukimą, save,Šnypščiantį ant kitokio kvapoBūties,Svetimą, nes dar nepaklystą, Miestą.Bet lipdama Žaliakalnio laiptaisVėl sutinku Vaičiūnaitę –Gal tyčia laukiančią ir kviečiančią pasižiūrėti,Kad jųdvi...
Ruduo Žirmūnuos Dievas žaidžia degtukais – Žirmūnuos liepsnoja klevai,ir degantis krūmas, įgaudamas atspalvį kraujo, tau primena nuolat, kad kartą čionai jau buvai,bet vis tiek nustembi, šitą vaizdą pamatęs iš naujo. Ir štai šitaip kasmet, netgi jeigu maneisi esąs mintinai tai išmokęs, iš naujo atrasti, vėl trokšti. Ir tau mūzos nuleidžia geltonas svogūnų kasas nuo balkonų turėklų, nuo griūvančių bãbelių bokštų. Bet prie...