Publicistika

Profesorius Vytautas Martinkus šiuo metu dėsto LEU, vertina lietuvių prozą, mąsto apie vertybes literatūroje. Su rašytoju, mokslininku apie literatūros ir filosofijos reikšmę gyvenime, mokinių skaitymą, visuomenės ir meno santykį kalbėjosi Deimantė Daugintytė. Skaitant Jūsų biografiją atrodo, kad turėjote būti inžinieriumi energetiku, bet tapote filosofijos mokslų daktaru, o šiuo metu daugiausia dirbate su literatūra. Kaip vyko šie virsmai? Iš šalies – keista, paradoksalu, bet tai kilo iš mano...


Diskusijos

2012-12-05 23:34:40

...


Užuojautos

2012-12-05 23:15:13

Ramutė Teresė Kabelkaitė1940–2012Ramutė gimė ir augo Marijampolėje. Mieste, kuris ne sykį bandė tapti Gudūvos krašto teatriniu centru. 1956-aisiais, kai Lietuvos valstybinės konservatorijos auklėtiniai Valerija ir Stasys Ratkevičiai  atvyko iš Vilniaus ir ėmėsi dar kartą gaivinti miesto teatrą, jinai turėjo progą pažinti jį ir pamilti, puoselėdama savo svajonę tapti aktore. Ramutė, dar būdama Marijampolės 2-osios mokyklos abiturientė, viena iš pirmųjų nuskubėjo į teatrą. Režisierius, išvydę...


Mitai nebeprivalo sietis su fėjomis, drakonais ar pasaulio tvėrimu. Dabartinis mitas – greičiau savaime susiformavęs ar sukonstruotas visuomenės požiūris į kokį nors reiškinį tam tikru laikotarpiu. Taip graikiškos kilmės žodis, reiškiantis šneką, žodį, pasakojimą, šiek tiek priartėja prie stereotipo sąvokos. (Ne)sąmoningas reikšmių iškraipymas, tam tikrų asociacijų priskyrimas kuriant naujas socialinio ar kultūrinio reiškinio reikšmes ir yra viena pagrindinių šiuolaikinės kasdienybės mitologijos...


Atėjome į didelę klasę baltom sienom, susėdom kaip visada – bernai vienoj krūvoj, mergos kitoj, strateginėse vietose įsipaišė kelios mokytojos. Suolų pritrūko, tai kartu su keliais kitais gavom po atskirą kėdę klasės prieky. Iš pradžių pakalbėjo mūsų auklėtoja („Na! Malonaus visiems poezijos klausymo!“), paskui prie lentos po vieną ėmė eiti mokiniai. Kiekvienas iš lapo skaitė pasirinktą kūrinį, o mes iš auklėtojos veido skaitėm, kad žadėtos poezijos kaip nebuvo girdėti, taip nebuvo. Pirmas kažką...


I. Žvilgsnis į miestą ir gyventojus Kažkada Vilnius turėjo savo nepakartojamą, originalų, būdingą, išskirtinį veidą, kurį matydami šiandien labai džiaugtumėmės; bet ką darysi, kai dabar, kaip ir didžioji dalis miestų ir miestelių, kuriems ypatinga geografinė padėtis, savarankiški prekybiniai santykiai, svetimšalių antplūdis neteikia individualaus veido, jie panašūs į daugelį ir daugelį kitų, ir niekuo ypatingu neišsiskiria. Naujoviški miestų papuošimai, pastatai, statiniai, keliai, tiltai ir t....


Adam Wiedemann. Poezija

2012-12-05 22:05:53

Adamas Wiedemannas (1967) — lenkų poetas, prozininkas, vertėjas, literatūros ir muzikos kritikas. 1999 metais poetas tapo Kościelskių premijos laureatu, 2008 metais už knygą „Pensum“ apdovanotas Literatūrine Gdynės premija. Adamo Wiedemanno kūryba tris kartus buvo nominuota literatūrinei Nikės premijai. * * *Kruopų gatvė, mano gera bičiulė nuo pirmosios klasės,Jau beveik nebekelia jausmų, jau niekas nebeįtraukia Jau tikriausiai nebeturiu noro išbandyti,Ar dvidešimtojo namo durys vis dar tai...


Laimingojo žmogaus erdvėje

2012-12-05 13:59:53

Ne jubiliejus, bet irgi graži sukaktis – 111 metų (11 29) dramaturgui Juozui Grušui. Ne dėl šios progos, bet tiesiog norėdami pabuvoti erdvėje, kurioje gyventa žmogaus, galėjusio pasakyti: „Laimingasis – tai aš“, atvykau į Juozo Grušo memorialinį muziejų Kaune, Kalniečių gatvėje.Pasakoja muziejaus vedėja NIJOLĖ MAJERIENĖ, su kuria pasivaikštome po medinį namelį ir aplink jį. Juozas Grušas, sklypą nusipirkęs 1936 m., šiame namelyje su šeima – žmona Pulcherija, dukrele Algimanta ir sūnum Vytaut...


Kai imi galvoti, svarstyti apie kaimo mokyklą, kažkodėl iš karto į galvą ateina Petro Rimšos skulptūra, pavadinta paprastai ir aiškiai – „Lietuvos mokykla. 1864–1904“: mama, sėdinti prie verpimo ratelio ir mokanti savo vaiką uždrausto lietuviško rašto. Šita skulptoriaus pavaizduota scenelė gan sentimentali ir paprasta, tačiau, manau, ne vienam sovietmečio moksleiviui įstrigusi į sąmonę, kadangi tuomet tiesiogiai siejo mokyklą ir tautiškumą. Kaip žinia, „vienijančios ir jungiančios“ partijos vali...


Grigorijus Kanovičius, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, pasitraukė į Sovietų Sąjungos gilumą. Po karo grįžo į Vilnių, debiutavo kaip rašytojas. Nuo 1993 metų gyvena ir kuria Izraelyje. Prozininkas, dramaturgas, vertėjas dalijasi mintimis apie savo rašymo kelią, santykį su pasauliu, meno ir kasdienybės paslaptį. Susirašinėjo Deimantė Daugintytė. Literatūrologas Petras Bražėnas Jūsų rašymo stilistiką vadina atpažįstama, išsiskiriančia iš kitų. Kaip pats lavinote savo rašytojo balsą, ar turė...


Draugai