Publicistika


Radzevičius R. LIETUVOS ROKO PIONIERIAI. – Vilnius: Vaga, 2012. Kiekvienas save gerbiantis vyresnės kartos Lietuvos melomanas turi reguliariai pareikšti, kad Lietuvoje roko nėra ir niekada nebuvo. Neužauginom mikų džiagerių anei džimų peidžų.Vis dėlto apie tai, ko nėra, 2011 m. išleistas gigantiškas M. Peleckio tomas „Lietuvos rokas: ištakos ir raida“ („Mintis“). Jame minima apie pusantro tūkstančio lietuviškų roko grupių. O ką tik pasirodė dar viena nemažos apimties knyga „Lietuvos roko pionie...


Gerbiamas Vytautai Rubavičiau, Džiugu, kad savo straipsniu „Kovos su „homofobais“ ypatumai ir tikslai“ („Literatūra ir menas“ 2013-01-26, Nr. 4) įsitraukiate į provokatyvią diskusiją apie žodžio laisvę ir jos išraišką mene. Už tai reikia kovoti visomis išgalėmis. Demaskuojant tikruosius „pažangios seksualinės orientacijos“ tikslus – parodant, kad netgi menas jiems tapo įrankiu, padėsiančiu uzurpuoti Lietuvos teritoriją, priverčiant tradicines vertybes puoselėjančias šeimas trauktis į Katedros p...


Barbara Toruńczyk – lenkų eseistė, publicistė, literatūros istorikė, leidėja. Už opozicinę veiklą komunistinėje Lenkijoje pašalinta iš Varšuvos universiteto, kalinta.Nuo 1980 m. gyveno Paryžiuje, kur 1982 m. pabaigoje įkūrė ketvirtinį žurnalą „Zeszyty Literackie“ („Literatūriniai sąsiuviniai“) ir 30 metų yra šio leidinio vyriausioji redaktorė ir leidėja. Nuo 1992 m. žurnalo redakcija persikėlė į Varšuvą.„Zeszyty Literackie“ yra išskirtinis ne tiktai Lenkijos, bet ir visos Europos, tam tikru mast...


Asmeninio pobūdžio pastabos apie Artūro Skučo knygą „Pėstininko užrašai“ Iki šiol apie Sąjūdį stengiausi kalbėti ir rašyti, nesiremdamas asmenine patirtimi. Tačiau pastaruoju metu ima rodytis tokių netikėtų Atgimimo proceso liudijimų, kad ir man, atrodo, teks atsisakyti olimpinės dvasios. Artūro Skučo „Pėstininko užrašai“ to reikalauja: neatsakydamas sutikčiau su tuo, ko nelaikau istorine tiesa.A. Skučo knygą apskritai vertinu teigiamai, nes, pirma, kai kurie jos teiginiai suteikia galimybę dis...


Per LR „Kultūros savaitę“ sausio 19 dieną G. Kuprevičiui sriūbaujant apie visuotinį moralinį krachą, Lietuvos degradaciją, feisbukų, socialinių tinklų maro bacilas ir panašias labai siaubingas virusines ligas pagalvojau, kad žiniasklaidos komentatoriai, apžvalgininkai, šiaip „intelektualai specialistai“, analitikai, skiltininkai, visuomenės chirurgai, įvardydami neva problemas etc., viešą erdvę užverčia negatyvu, neišryškintais vaizdais, ne ką mažiau nei įprasti anoniminiai internetiniai komen...


Diskusijos

2013-01-30 17:48:28

....


Man nėra žinomas nė vienas lietuviškas tekstas apie Robertą Johnsoną – visų laikų įtakingiausią bliuzo muzikantą. Muzikos profesionalai jį puikiai pažįsta, tačiau plačiosios publikos Johnsono reikšmė iki šiol menkai suvokta. Dulkėtu keliu JAV, Misisipės deltoje, žingsniuoja jaunas vyras, nešinas gitara. Jis sustoja kryžkelėje. Jau beveik vidurnaktis, mirtina tyla. Tik tokioje vietoje ir tokiu metu pildosi slapti žmonių troškimai. Viso pasaulio pasako...


I Jau senokai mūsų kultūriniame literatūriniame užutėkyje nevirė tokios isterinio dramatiškumo gaidų kupinos aistros dėl „įžeisto lytiškumo“. Kartu su raginimais – uždrausti, išvyti, neleisti, neberemti. Galima nujausti, jog kolektyviniai laiškai jau rašomi aukščiau – Europon, Briuselin, Valdžios Instancijon. Kas įžiebė tas aistras? Ne mūsų tradicinėmis vadinamas vertybes turėjęs išsprogdinti Gintaro Varno spektaklis „Tiksinti bomba“, o Valdo Gedgaudo recenzija apie šį spektaklį (LM, 2012, Nr...


Redakcijos vedamuosiuose pastaruoju metu būta aštrių pasisakymų ir drąsių prisipažinimų. Panašiai elgsiuosi ir aš. Gerbiamieji kolegos ir skaitytojai –­ esu ne visai lietuvė. Tik pusiau... Tikriau, pusiau armėnė. Anokia čia sensacija mūsų kosmopolitiškame pasaulyje – tačiau turėdama lygiai pusę armėniško kraujo, visada suklūstu, kai išgirstu ką nors apie Armėniją ar Užkaukazės regioną. Šįkart „užkliuvau“ už linksmo ir kartu simptomiško popkultūros reiškinio – dainuojančių brolių Indigamo ir Echi...


Arūnas Kulikauskas ilgiau nei dvidešimt metų gyveno už Atlanto, dirbo su Jonu Meku. Grįžęs į Lietuvą mąsto apie eižėjantį pasaulį ir begalinį skubėjimą. Su menininku apie pašaukimą, prisitaikymą ir maištą kalbasi Deimantė Daugintytė. Dvidešimt dvejus metus gyvenote Amerikoje, dabar grįžote į Lietuvą. Kodėl taip nusprendėte? Vieni išvažiuoja dėl vaikų, o mes grįžome dėl vaikų. Vienai tuoj bus ketveri, o kitam – aštuoneri, ir jeigu jie neužaugs čia, Lietuvoj, tai Lietuva jiems bus labai „suvenyr...


Draugai