Architektūra gimsta diktuojamoje erdvėje, tačiau ilgainiui tampa belaikė ir efemeriška. Pastatai prasmę atranda daugiabriauniuose naratyvuose, jų koridoriai veda į vaizduotės užkaborius, o sienos susilieja į daugialypę miesto patirtį. Infrastruktūra įkūnija mūsų praeitį ir sugeria ateities lūkesčius. Ribos tarp architektūros topologijos ir mūsų vidinių išgyvenimų pamažu blunka, generuodamos miglotą medžiagiškumo ir fantazijos erdvę. Šioje klampioje erdvėje galima apti...
Kiekviena vedybinė sąjunga primena sabinų moterų pagrobimą.Marco Antonio Altieri. „Li nuptiali“ Ar vyrai geriau valdo šalį negu moterys? Ar įgyti išsilavinimą svarbiau vyrui negu moteriai? Į tokius ir panašius klausimus 9 iš 10 žmonių atsako teigiamai*. Jungtinių Tautų Organizacijos atlikto tyrimo duomenimis, 28 proc. viso pasaulio gyventojų mano, kad moterį mušti yra normalu. Sakysite, tokie tyrimai nieko nereiškia? Faktų jiems pag...
Nevaikščioti iš namų, nevažinėti be reikalo. „Reikalas“ dabar svarbus žodis. Nėra jokio reikalo važinėtis dviračiu. Miškas čia pat, bet tai nėra reikalas. Nuklydus už jo atsiveria platūs laukai, krūmynai, dar toliau – surūdijusios arkos. Tilto liekanos? Sandėliai? Važiuojam tiesiai per pievas – nelegalumo lygis kyla. Senų ąžuolinių lentų tiltelis per nusilpusį upelį, kuris pasirodys besąs melioracijos griovys, vietinis Stiksas, toliau – be...
Prieš 9 metus, kovo pabaigoje, Sirijoje prasidėjo Arabų pavasaris. Tais pačiais metais peraugo į karinį konfliktą. Nepaisant to, kad kariniai konfliktai vyksta įvairiose pasaulio kraštuose, Sirijos pilietinis karas gerokai ryškiau įsirašė į aktualijų skiltis net ir Lietuvoje. Viena iš priežasčių – Europą apkvaitinęs pabėgėlių klausimas. Stokholme, Berlyne, Atėnuose, Maskvoje ir daugybėje kitų pasaulio miestų staiga atsidarė siriško maisto užkandinė...
2020 m. gegužės 7 d. grupė Lietuvos parlamentarų ir aktyvių visuomenės narių pasirašė Lietuvos Respublikos Seimo Laikinosios solidarumo su tibetiečiais grupės pirmininko Andriaus Navicko kreipimąsi į LR Prezidentą ir Užsienio reikalų ministrą dėl komunistinės Kinijos prieš 25 metus pagrobto ir iki šiol nežinomoje vietoje laikomo XI Tibeto Pančen Lamos (pasaulietinis vardas Gedhun Choekyi Nyima). Kreipimesi raginama iš Kinijos valdžios atstovų pareikalauti teisingos in...
Greitai pralekiam paskutines stoteles – nė gyvos dvasios paviljonuose. Troleibusas išvysto savo didžiausią įmanomą greitį finišo tiesiojoje. Negalvodamas atsistoju ir įsikimbu į geltonos spalvos turėklą prie durų. Dažniausiai tą patį padaro ir dar koks nepažįstamasis, be kurio troleibusas atrodytų net savas ir jaukus. Dairausi per aprasojusius langus. Tik tada, beveik neužgožtas važiuoklės ir variklio garso, į erdvę nuskamba pranešimas: „Kita – paskutinė ma...
× Michael Eskin Dursas Grünbeinas (g. 1962) – vokiečių poetas, vertėjas, eseistas. Yra išleidęs daug knygų ir pelnęs apdovanojimų, tarp kurių Peterio Huchelio (1994), Georgo Büchnerio premijos (1995). Poezija, eseistika versta į įvairias užsienio kalbas, tarp jų ir į lietuvių (vertė Tomas Venclova, Antanas A. Jonynas, Gytis Norvilas, Vytautas Karalius). Michaelis Eskinas – 1966 m. Rygoje gimęs leidėjas ir literatūrologas – su D. Grünbeinu kalbasi a...
Grafitis Krokuvoje Williamo Shakespeare’o dramos veikėjas Marcelas, stebėdamas, kaip Hamletas, nepaisydamas draugų raginimų, seka tėvo šmėklai iš paskos, ištaria: „Kažkas negerai Danijos karalystėje.“ Nuo Hamleto laikų praėjus šimtmečiams, Danijos karalystėje reikalai klostosi visai neblogai. Ji – sektinas sėkmingos ekonominės raidos ir demokratijos pavyzdys. O mums atšventus 15-ąsias „sugrįžimo į Europos š...
Kodėl Michelis Houllebecqas? Kodėl būtent ši esė ir kodėl būtent dabar? Nes literatūra perdėm išvėsusi. Bekraujė. Niekas nebenori dėti galvos ant trinkos, o ką jau kalbėti apie širdį. Dar blogiau, toks požiūris tapo marginalus ir nepriimtinas. Blogo tono ženklas. Viskas pernelyg saugu ir sumontuota. Krentantis prieš šuolį visada pirmiausia pasirūpina minkšta pagalve. Užsimanius būti rašytoju, juo gali tapti bet kas. Kurdamas niekuo nerizikuoji ir...
Dieną, kai ateina pasaulio pabaiga, aš valgau alyvuoges. Iš pradžių planavau picą, bet atėjęs į parduotuvę ir pamatęs tas tuščias lentynas supratau, kad picos padą ir pomidorų padažą galiu pamiršti. Pabandžiau pakalbinti vyresnio amžiaus pardavėją iš greito aptarnavimo kasos, kuri kaip tik su kažkuo ispaniškai kalbėjo per skaipą telefonu, ji man atsakė nė nepakeldama galvos. Atrodė priblokšta. – Viską išpirko, – sumurmėjo. &nda...