Velniškas karštis; dvokiu it miško žvėris, pagalvojo. Prakaitas balkšvomis srovėmis liejosi veidu, visu kūnu, graužė akis. Be galo norėjosi išsimaudyti šioje romantiškoje baloje, nuplaukti į salelę arba iki sodybos. Paskutiniu metu jo mintys buvo itin poetiškos, akys neįprastai spindėjo, kažkoks pamišimas buvo jį apėmęs, vienas žingsnis, tik vienas, iki visų norų išsipildymo, jis laimingas nusišypsojo. Priešais jo namus liepsnojo rožės. Tiesiog trūko oro. Per tokią kaitrą vilkėjo prašmatniu j...
Gabrielis José de la Concordia García Márquezas (g. 1927) – Kolumbijos prozininkas, žurnalistas, leidėjas, Nobelio literatūros premijos laureatas (1982), puikiai pažįstamas savo romanais „Šimtas metų vienatvės", „Patriarcho ruduo", „Meilė choleros metu" ir kitais. Deja, Lietuvoje nepasirodė nė viena jo apsakymų knyga, todėl ypač aktualus turėtų būti šis magiškojo realizmo meistro ranka nutapytas „rinkimų pažadų dėdės" portretas: pakeitus vietovardžius ir vardus, labai tiktų Lietuvos padangėje, k...
Iš ciklo „Mano draugai" Net ir siauriausi daiktai turi savo plotį, o ne siaurumą, lygiai kaip ir trumpiausieji – ilgį, tačiau beveik niekada neskaičiuojamas jų trumpumas.Net jeigu siaurumas ir trumpumas žymėtų daikto privalumą, kokybę, rekordą ar grožį, šie jų parametrai liktų pavaldūs platumo ir ilgumo viršenybei bei vizijoms. Įstabiausias kaligrafinis ženklas nusakomas, įvardijant jo ilgį ir plotį, bet ne trumpumą ir siaurumą. Kaip ir į auditoriją, kurioje yra šimtas sveikų bei drūtų moterų i...
Paukščių pardavėjas, taip. Tik ne tas geltonplaukis jaunikaitis iš Carlo Zellerio operetės, kuris, pasipuošęs žaliu švarkeliu, bavariškomis puskelnėmis, su paukšteliu narvelyje ir plunksna skrybėlėje it strazdas giesmininkas švilpauja linksmą melodiją (įsimylėjęs, žinoma). Gebenėmis apaugusios skaldyto akmens trobelės... karvelių porelės ant kraigo... takas per žydinčias Tirolio pievas... snieguoti kalnai horizonte.O čia, ligoninės priimamajame, nebuvo nieko – tik penkios žalia klijuote uždengto...
Ieškom kultūros Klausiausi televizijoj operos apie Parsivarėlį ir jo mergelę Kendi. Itališkai būtų Candy, nors dainavo vokiškai. Elgėsi juolab vokiškai, taip ir matės. Raitėsi, gyvatės. Visa problema buvo dėl bralio kaušo. Galų gale išaušo. Paveikslai Vienas tapė baltus paveikslus ant medžių kamienų. Paveikslai vadinosi „Pavasaris". Jie augo sode. Ne paveikslai, bet ir paveikslai. Šio meno nemėgo vabalai ir kirminai, vadino jį supuvusiu. Tuo reiškėsi profesinis pavydas. O tu,...
Nepasisekė tavo gyvenimas? Kurk apie jį gražias pasakas. Kiekvienas Seimo narys nori įeiti į istoriją, bet niekaip nenori iš jos išeiti. Vaikščiok aukštai iškėlęs galvą (priešo galvą, pamautą ant mieto). Jėzus kalbėjo Biblijos tekstais, nors Biblija dar nebuvo parašyta. Ne kiekvieno gyvenimas telpa į pašto ženkliuką. Kiek laiko reikia virti kiaušinį, kad jis taptų virtualus? Kamerūnas: kino operatorius su kamera rankose. Geras žmogus visada dalijasi vaistais, nuo kurių jis pats nepasveiko...
„ješ ananasy, riabčikov žuj, den' tvoj poslednij prichodit, buržuj." Vladimir Majakovskij Pasibaigus liepos 4–7 d. Druskininkuose vykusiai akademinei „Baltų lankų" savaitei, neoficialus komitetas neoficialiai išrinko intelektualiausias (šmaikščias, daugiaprasmiškas, sudėtingas ir pan.) frazes iš tų, kurias ištarė garbūs prelegentai ir dalyviai. Dera pabrėžti, kad komitetas, nusprendęs paviešinti rinkimų rezultatus, nesiekė nieko įžeisti. Žinoma, komitetui nebuvo lengva išrinkti geriausią f...
Nuogos moterys. Daug man atiduota nuogų moterų. Kaitina saulė ir karšta, prakaitas žliaugia man per veidą; jaučiu jo sūriai kartų skonį. Dievas ištempė mėlyną dangų, sviedė saują debesėlių ir liepė jiems brinkti kaip pilvams moterų, kurias sutelkė apačioje, kad jos būtų man klusnios, kad ir ką su jomis bedaryčiau. Tai ne sapnas, nors jau sapnavau tokius vaizdus; mačiau juose savo tetas, pusseseres, drauges iš mokyklos, svetimas merginas. Nubudau apkvaišęs, skaudėjo kieta varpa. Žiūriu atidžiai i...
Kalėdos šiapus upės Girion įžengęs dar su šviesa, jis tikėjosi rasti senąjį taką ir juo greitai išeiti į kitą kraštą, prie upės. Už upės – jau namai... Iki jų taip netoli, štai žengs plačiau, paskubės ir dar šviesoje pasieks lieptą, juo persliuogs į kitą krantą, o tada... Pasitaisęs pečius rėžiančias iš maišo pasiūtos kuprinės petnešas, vyras akimis bando surasti po sniegu vingiuojantį tako rėžį – jis visada čia buvo, sniegas jame būdavo lygus ir baltas, o tako žymė buvo aiški net ir be iškla...
Jis pamažu perprato viską: žmonos charakterį, apie kurį, kad ir kaip būtų keista, iki šiol beveik niekados negalvodavo; o juk ją vedė, kaip sakoma, iš meilės ir su ja išgyveno trisdešimt metų; taip pat ir tai, kad apskritai kiekvienas žmogus yra atskiras pasaulis, bet žmonės mato vienas kitą tik per savąjį „aš".Ir patį save perprato – senstantį, besipiktinantį, kai žmona lengvabūdiškai, taip, kaip dažniausiai virtuvėje tauškia moterys, jam sviesdavo: „O juk tavo amžiaus žmogui reiktų pasisaugot...