Kalėdos šiapus upės Girion įžengęs dar su šviesa, jis tikėjosi rasti senąjį taką ir juo greitai išeiti į kitą kraštą, prie upės. Už upės – jau namai... Iki jų taip netoli, štai žengs plačiau, paskubės ir dar šviesoje pasieks lieptą, juo persliuogs į kitą krantą, o tada... Pasitaisęs pečius rėžiančias iš maišo pasiūtos kuprinės petnešas, vyras akimis bando surasti po sniegu vingiuojantį tako rėžį – jis visada čia buvo, sniegas jame būdavo lygus ir baltas, o tako žymė buvo aiški net ir be iškla...
Jis pamažu perprato viską: žmonos charakterį, apie kurį, kad ir kaip būtų keista, iki šiol beveik niekados negalvodavo; o juk ją vedė, kaip sakoma, iš meilės ir su ja išgyveno trisdešimt metų; taip pat ir tai, kad apskritai kiekvienas žmogus yra atskiras pasaulis, bet žmonės mato vienas kitą tik per savąjį „aš".Ir patį save perprato – senstantį, besipiktinantį, kai žmona lengvabūdiškai, taip, kaip dažniausiai virtuvėje tauškia moterys, jam sviesdavo: „O juk tavo amžiaus žmogui reiktų pasisaugot...
Iš pokalbių redakcijoje: „Tu myli tai, ko nėra" Mekenija – anksčiau nuo jūros iki jūros, dabar išdidi Sambūvio šalis, saugoma šalių draugių lėktuvų, tik dar be bendro pinigo. Tačiau jos mekas pririštas prie bendrojo, ir tai beveik tas pats, kaip jį turėti. Iš pradžių mekeniai jo labai geidė, o dabar vienas kitas net sako, kad beveik ir nenori, nes kai įsitaisys, viskas tik pabrangs per visokius apvalinimus, išeis monkės biznis. Jie, girdi, verčiau palauksią ir pažiūrėsią, kaip toliau klosty...
Susirenka tokie kažkada psichologijos mokslų ragavę veikėjai ir kalbasi prie arbatos.– Vargšės moterys, – nei iš šio, nei iš to atsidūsta vienas.– Kiekvieną kartą sporto klube susiduriu su bent keliais egzemplioriais atletų, kurie yra aiškiai pasididinę arba šiaip chirurgiškai pasikoregavę savo vyriškąjį pasididžiavimą. Ir jie visi su tokiu neadekvačiu išdidumu, taip atvirai demonstruoja tuos savo instrumentus ir savo raumenis, kad supranti – visa ši chirurginė kosmetika yra skirta ne moterims,...
JI (apimta panikos). Pagalbos tarnyba! Pagalbos tarnyba! Pagalbos tarnyba!BALSAS (telefono ragelyje). Pagalbos tarnyba klauso! Kas jums nutiko?JI. Aš važiuoju – negaliu sustoti!BALSAS. Stabdį spauskite!JI (spaudžia signalą). Taip, spaudžiu, spaudžiu! Vis tiek jis kaukia!BALSAS. Tai – signalas! Stabdys po kojomis! Spauskite!JI. Negaliu! Bijau ranką nuo vairo atitraukti!BALSAS. Koja spauskite!JI. Oi, ne, nepataikiau!BALSAS. Ko ten nepataikyti? Tik du pedalai...JI. Kaip man, tai daug... Pridarė čia...
„...nes be Beatričės Pragaras yra visur..."Iš pranešimo spaudai Šis tekstas apie sostinės Aukštuosiuose Paneriuose nuolat besitęsiantį performansą. Jį atlieka menininkai, panorę likti anonimiški, kad performansas būtų visuotinas, o ne susietas su konkrečiais asmenimis. Šis tekstas taip pat turėtų veikti kaip performatyvi praktika. Religingumas jokioje civilizacijoje neišnyksta, nes hierofaninės struktūros visuomet buvo ir yra svarbiausios visuomenės gyvenime. Įprastose kasdienybės vietose...
Mannas Rubinas gimė 1927 metais. 1945–1947 m. tarnavo JAV ginkluotosiose pajėgose Prancūzijoje. 1952 m. Niujorko universitete įgijo humanitarinių mokslų bakalauro diplomą. Parašė 19 mokslinės fantastikos apsakymų Juliuso Schwartzo sudarytai knygai „Strange Adventures and Mystery in Space". Žurnale „Alfred Hitchcock Magazine" ir keliose antologijose išspausdino 15 kriminalinių apsakymų. Kol jis prabudo, telefonas suskambėjo tris kartus. Dar dukart, kol perėjo koridoriumi iš blausaus miegamo...
Romas sėdėjo priešais mane ir sukosi sau cigaretę. Negalėjau nustygti vietoje, atrodė, jog jis tyčia mąsto apie kažką kita, erzina mane ir Ievą. Mat nors ji, priešingai nei aš, nerūkė išvis ir nedrebėjo iš nekantrumo, bet mus abu erzino Romo ramumas: flegmatiškai primerktos akys, pakelti antakiai, pridengti dailių jo plaukų, nykščiai – šliaužiantys it stori šliužai per jau beveik susuktą cigaretę.Už kavinės lango greta senos gatvės pravažiavo automobilis, kurio ryškios šviesos it vėsus vanduo...
Romantiškas Toks saulėlydis, gęsta diena ši ramiai,Ir tu, brangioji, taip atrodai ypatingai.Paklausiu prisiminęs: „Kiek laiko mums beliko, gal žinai?"O tu tik nusišypsai ir sakai, kad aš – juokingas. Bet kai sugrįžtam prie automobilio, tavo lūposApsiverčia ir šypsena bematant išgaruoja.Tik sušnabždi, kad laikas baigėsi, o pareigūnasTą patį atkartodamas baudos kvitu mojuoja. Dar labiau romantiškas Mūsų kūnai sulipę į vieną,Ir taip gera kvėpuot tau į kaklą,Glostyt kvepiančius plaukus lyg lin...
„Aš pati kaip sentencija"Master of Semiotics Noktiurnas Dėdė Anupras labai norėjo kažką išgelbėti. Deja, didžiojo gelbėjimo laikai buvo praėję. Galima, žinoma, gelbėti mariose skęstančius žvejus, neapdairiai banke padėtus pinigus, iš bėdos, į neviltį puolusius savižudžius, tačiau dėdei Anuprui tai rodėsi per menkas žygdarbis.Dėdė Anupras įsisvajodavo... Kaip gera būtų, mintijo vakare lovoje atsigulęs Anupras, išgelbėti kažką itin svarbaus, amžino, didingo. Tada pasaulis ilgam prisimintų, jog...