Petras Rakštikas. „Konkurentai“, aukštis 24, šamotas. Laikas eina, bėga, nesustoja, nesiilsi, neguli, kad nesusiglamžytų. O ką čia glamžyti? Rūbų nėra, skarelės, patalynės nėra ir priežasties nėra. Nieko nėra. Niekas trainiojasi kažkur. O gal ir nesitrainioja. Niekas yra niekas. Nežinia, nuo kada prasidėjo viskas. Žinoma ne nuo nieko. Niekas atsirado po visko. Viskas buvo, viskas yra, viskas bus. Niekas yra po to, kai viskas jau pasibaigę. Jokių...
Trūkčiojančiu Sulyto katino žvilgsniu Suvarpęs paskutinį tvarkaraščio Katafalką Vienas be skėčio Su prieštvaniniu Lietpalčiu Sviedi varioką Į skylėtą sostinės dangų – Kas beiškristų vis tiek Brauksi į tą patį baraką Ant kalno Brausies per koridorių tvaiką Vartydamas paspirtukus Ir kartodamas tarsi mantrą: „Štai ir aš mano prezidente Štai ir aš!..“ ...
x Nobelio literatūros premijos laureatė Louise Glück Louise Glück. © Nobel Media. Ill. Niklas Elmehed. Ištikimybės mitas Kai Hadas nusprendė mylįs tą mergaitę, jis sukūrė jai žemės dublikatą, viskas ten buvo taip pat, iki pievos menkiausios, tik dar lova pridėta. Viskas taip pat, net ir saulės šviesa, nes būtų sunku merginai taip greit iš šviesos skaidrios aklinoje tamsoje atsidurti. Palaipsniui, manė j...
Antanas Stugys. „Antipandeminas“ Patriotinė satyra Vieni sako tradiciškai įprastą: „Škac.“ Kiti muša tą „škacą“ idėjinėm šluotom. Treti stovi nuleidę abidvi rankas Nežinodami, kam ir už kiek parsiduoti... Ketvirti kerta mišką. Nugydo penkti. Šeštuose įsimetęs vėžys teisingumo. Septinti aštuntiems lupa kailius pirty Devintiesiems kartojant: „Piliečiai, kantrum...
Alvydas Šlepikas. Ugnės Žilytės piešinys. Berniuko motina žiūrėjopro langąį vieną tašką, įtuštumą Tėvas pasakė: baisuji tik sėdi, valgo iršypsosi – griebiauvadeles ir norėjau mušti pernugarąiš nevilties Bet paskui pats savęsišsigandau Ką daryt manką darytkaip gyvent Motinatavo išėjo į tuštumąjai po kojom debesys vyšnių šakos Ką matai ten, mama,ką matai...
Artiomas Loskutovas „Baltarusija“ (atlikta milicijos bananu ir akriliniais dažais). Kai man kartais už gimtąją šalį Širdyje pasidaro baugu, Aš menu Aušros vartų Mergelę Ir karius ant galingų žirgų. Tie žirgai įsibėga lyg skrydžio, Prunkšdami po baltąja puta. Amžinieji lietuviški Vyčiai Nugalėti nebus niekada. Iš epochos epochon jie lekia, Beribes priešais regi erdves. Ką jūs vejatės tarsi patr...
Sodas Diena tarytum magiškas kristalas sublyksi atminties briaunom spalvotom ir balta staltiese užklotas stalas viduryje gražaus ir jauno sodo panirusi į šviesą nerealią šezlonge guli dieviška astartė ir ignoruoja grėsmę prasigerti gurkšnodama iš žiedlapių taurelių ir laukdama budriai ką dar įpilsi ir sekdama kiekvieną smalsų žvilgsnį žaismingai slepia savo dekoltė dangus virš priemiesčio grės...
Girdėjau, Tokijuje, viename senųjų vienuolynų, pastatė monumentą keistą, dyvų dyvai. Šis skirtas, sako žmonės, trims šauniems veikėjams – jin-riki-ša garsiesiems išradėjams. Jin-riki-ša sutrumpintai rikšą vadina. Tai nieko jums nesako? Leiskit, žodį kitą. Tai vežimaitis, puikiai dardantis gatve, keleiviams skirtas, greitas, tik viena bėda... Jo ienas traukia ne arklys, ne asilėlis, įkinkomas žmogus, o tai to...
Valentyn Odnoviun. „Kalėjimo kameros durų akutė“, Saugumo valdybos kalėjimas, Varšuva, Lenkija, 2018. Iš projekto „Stebėjimas / Surveillance“ . 1993-iųjų pavasarį užsidegė pesticidų sandėlis, atlėkė seniūnas su dujokauke, kaip visad išgėręs, kaip niekadsutrikęs, ir liepė slėptis rūsy sėdim prietemoje klausydami sirenų, turbūt išsigandę, mama ragina nešvaistyti laiko – perrinkti bulvestėvas, įvertinęs padėtį, atsistoja: i...
iš pradžių išnyksta jo sagostada burnatada kepurė kurią jis laikorankose tada cigaretėtada visi nukramtyti pieštukaikuriuos tik gyvenimebuvo jis kramtęs tada medžiaginių tapetųlikučiaiiš paskutinio jo būstonaujamiesty tada gatvių pavadinimaiprakaituojantys delnailapkričio sūkuriaiauksaspalvės sėklos tada rašomasis stalastada pusiau prisimerkęžvejaiant vaikystės nuotraukų tilto tada tie keli nenuspalvintižodžiaikuriais jis nespėjo persimestsu myl...