Kelionėn pasilinksmint paima jūreiviai Ir albatrosų, jūros paukščių didelių, Kurie tarytumei aptingę pakeleiviai Plasnoja paskui laivą virš sūrių gelmių. Bet vos tiktai ant laivo denio juos padėjo, Padangių viešpačiai, sutrikę ir keisti, Drovėjos susigūžę, nevikriai šlepsėjo, Ir vilkos lyg irklai deniu sparnai balti. Erdvių klajūnas, jis toks nerangus ir klišas! Anksčiau visus žavėjo, bet dabar bjaurus! Jūreivis vienas jam į...
Donatos Buivydės koliažas, 2021. Elžbietai Banytei Ι. Po paskutinių sovietinių namų nušiurusių balkonų po miško medžių, kurie girgždėjo it slegiantys košmarai po gulbių ežero miško širdyje ir po kareivių išsirikiavusių eilėj ir rūkančių po šiaudinių kaimo sodžių mėlyniausiom, kokias tik esu matęs, akim po kopėčių ant stogo, dangun palydinčių žmones paukščius ir sarginį šunį ore vis uodžiantį Tarkovskio arba p...
Charlesas Bukowskis. Ugnės Žilytės piešinys linguoki su manim, visa, kas vargana –pamišėliai akmeniniuos namuosbe durų,raupsuotieji, aprasoję meile ir dainom,varlės, bandančios perprastidangų;linguoki su manim, visa, kas vargana –pirštai, skilę žaizdre,senatvė lyg sutrupintas lukštasskaitytos knygos, išnaudoti žmonėsnuvytusios gėlės, nudėvėta meilėman reikia tavęsman reikia tavęsman reikia tavęs:viskas lėkė pro šalįlyg žirgas arba &...
Vienų svaja sparnus turėti ir į viršų Nuskrieti šūkaujant griausmingai dausose, Lytėt kregždes, vikriausiai nardančias tarp pirštų, O vakare pranykt dangaus sutemose. Kitiems gi traiškyt krūtines labai magėtų Apglėbus rankom, spustelint baisia jėga; Sugriebus užu šnervių, stūksant tarsi mietui Įnirtusius žirgus sutramdyti staiga. O sau tiesiog linkėčiau kūniško dailumo: Norėčiau būt gražus lyg antikos dievai, Ka...
Josifas Brodskis. Ugnės Žilytės piešinys. Pro šventyklas, arenas, Pro šventoves ir barą, Pro snobiškas kapines, Pro rėkiantį turgaus karą, Pro pasaulį ir gėlą, Ir pro Romą ir Meką, Saulės kaitroj ėjimas – Taip velkas žeme piligrimai. Kuproti jie ir paliegę, Ištroškę jie ir nuskurę, Žaros jų dar pilnos akys, Aušros prisipildę širdys, Už jų dykuma dainuoja, Už jų aušrinės liepsnoja, Žvaigždės jiems rodo ke...
In memoriam Josifui Brodskiui I Nakties delnuos tarsi širdis suspaustas... Jokių vilčių; neišsipildę gelia... Sparnelių žaižarus nužėrė gausmas. Ir geso sausis. Pats buvai drugelis. Mane žavėjai ir guodei tuo tarpu tarp Nieko ir savęs: mažiausia arfa ar net natiurmortu. Nesugniuždyk, irtie, Kažką daugiau pažinus, taip, mirties rėžikli, liniją delne sudarkęs likiminę, o ne paikų būrimų. Tai kirtis žodžio ten ar pauzės arka Virš...
Tai 2020-ųjų „Poetiniame Druskininkų rudenyje“ į anoniminio vieno eilėraščio konkursą tema „Mielas skaitytojau!“ pateiktas eilėraštis. Jo autorius nežinomas, bet gal atsilieps. Kad ir iš XIX amžiaus....
Valentas Vankavičius. „Adomas Mickevičius ant Ajudago olos“, (1828). Senieji metai mirė; iš pelenų atgimsta Naujasis feniksas, ir bando jau sparnus išskleisti; Pasaulis vėl į viltį ir svajonę grimzta. Ir aš naujai svajoju – ko sau galėčiau geisti? Gal akimirkų laimės? – Trumpos jos, pažįstu; Žemę auksu dabina, atveria mums rojų, Bet dangun žengimas greit niekais pavirsta, Kai akis mūs aptraukia vėl naktis tirštoji. &nb...
Reikia viso gyvenimo norint suprasti medį. Pradedi viršūnėn įlipęs, laikai kiaušinius, Kaip akis išlenktuos jaunos rankos vokuos, Paimi dar šiltus dygius lizdus, Galvodamas apie ką nors kitą. Šakos siūbuos, Tarsi prašydamos pagalbos, subruzdusios Kaip skruzdėlės, o lapai – trapiom venom. Praeis vasara tirštu derlingu žemės kvapu, O tada vėjo balsas šakose – ir tas Nuslys į tuštumą, kurią l...