prisimenukaip važiavau antrukunuo Laisvės tiltoį Margaritos tilto pusęketuriasdešimtmẽtis žvelgiau į žmonessėdinčius prie baltųstaliukų baltuosekrėsluoseir jutaujog ten tikras gyvenimas prisimenukaip sėdėjauprie balto staliukobaltame krėslegėriau espresąir valgiau ledusketuriasdešimtmẽtis žvelgiau į žmonesvažiuojančius tramvajuminuo Laisvės tiltoį Margaritos tilto pusęir jutaukad tramvajuje tikras gyvenimas Iš lenkų kalbos vertė Rimvydas Strielkūnas...
Kas man arba dar kam iš to,kad bus ir vėl saulėtekiai, saulėlydžiai,sniegas kalnuose, krokaiir žmonės su savo katėm ir šunim?Kas mums iš to,kad per didžiausią žemės drebėjimą dalis šiaurės Kalifornijosnugrims į jūrą,kad bus legalizuotos santuokos su kompiuteriais,kad įsiviešpataus planetos kibernetinė karalystė,kad 3000-aisiais iškilmingai Romoje celebruotasstos ketvirtasis krikščionybės tūkstantmetis?Kas mums iš to – jeigu mūsų tėvynėj tilsta pasaulio triukšmasir mes įžengiam į Kita, anapus erd...
Džiaugiuos, kad sergate ne manimi,Džiaugiuos, kad ne dėl Jūsų aš karščiuoju,Kad žemės šios takai patikimi Mums niekad nenuplaukia iš po kojų.Džiaugiuosi aš, kad būnu savimi Ir dviprasmybėmis nežongliruoju,O jei paliečiat nejučia – ramiNeuždūstu ir neparaudonuoju. Dar man patinka tai, kad atviraiMyluojat kitą prie akių manųjųIr nežadat man pragaro už tai,Kad su kitu aš, laukiu bučinių jo;Kad mano vardo Jūs, švelnusis mano, nei Naktim, nei dieną neminit tarp tųjų,Kur Jums šventi, kad niekad angel...
2012 m. Jotvingių premijos laureatas Mano vilkai – tai ne tie, kur ėda ir dvesia.Mano tie, kur staugia stulpais į įtemptą dangų.Mėnulio skydas žvilgsnius jų atmuša drąsiai,Bet jų neužmuši, kaip užmuši laiką nerangų. Argi gali sumedžioti paties vilkiškumo idėją?Su sniego kąsniais nasruos, su lekavimu šaltu –Tokiu, kur iš sapno verčia, tarytum iš rogių – vėjas...Srovena upės vilkų paskui mano mintis suveltas... Pažįstu jų šypsenas ir gaurų baugų spindėjimą,Man savi jų senosios k...
Šis pokalbis apie kažką ir, savaime suprantama, apienieką. Apie tai, kad kažkas ir niekas vienas kitamneprieštarauja, vieno nėra be kito . Sunkušnekėti, kai turi šį tą pasakyti, ...
Ruduo nuraškė vasarą –Nusinešė ją mariomis.Dabar – ledinės ašarosIr balto sniego nerimas.Nūn debesys vis renkasi,Apjuosdami apylinkę,Kaip tau mažytę ranką šiMaža maža apyrankė. Vlado Šlaito eilėraštį pasiūlė Evaldas Ignatavičius...
Tu lauki pasitraukusių? GiliaiJie pasitraukė. Juos paliko sienos,Pieštukai, laikrodžiai, paveikslai, sielos,Lietus ir sniegas, atpildas ir smėlis,Nemirtingumas ir pušų spygliai. Nebežinia, kuris iš jų teisus,Ir kai rašai išsiskyrimų sumą,Nebetenki betikslio vientisumoIr pats skiries į priešingus balsus. Belieka ratas, brėžiamas peiliu,Žymė stikle ir dulkės ant lentynų –Tiek netiesos, tiek laisvės ir eiliųIr taip nedaugel tikrojo likimo. Belieka du balsai. Jie palytėsŠio miesto šiltą ir nejauk...
Tas medis nukirsta viršūne,Išsukiotom šakom negyvom,Kaip ir augs jis dabar,Yra tarsi mano gyvenimas,Ir net juodvarniui pažiūrėtiSunku. Ta šlubčiojanti, šokuojantiUžvaikyta išsekusi stirnaPūtuojančiais išsivertusiaisŠonkauliais kaip žilvitinės kraitelėsLankai, svaigu jai pakeltiApsunkusią galvą – yraTarsi mano gyvenimas. Sugurėjęs nuo smūgioAkmuo jau kaip irNe akmuo, o paukštisNulaužtu sparnu, –Jis yra tarsi manoGyvenimas. Prieš save pakelta rankaŠitoj pusiaunakčio pusėj,Kažin kieno pakeltaPri...
Palikęs namus,Hidalgas šaunusŠešėlių ir saulės kaskadomKeliavo ilgai,Dainavo smagiaiIeškodamas vien Eldorado. Bet širdį skaudžiuSugėlė šalčiu,Kai žemėj jis niekur neradoŠalies tolimos,Nors kiek artimosSvajų nuaustam Eldorado. Po metų ilgų,Netekęs jėgų,Jis vėlę pamatė bežadę.– O vėle, klausyk,Ir man pasakyk,Kur toji šalis Eldorado? Ir tarė vėlė:Lėk greit lyg strėlėKeliu, kur į tamsumas veda,Ir už mėlynųMėnulio kalnųSurasi tenai Eldo...
Noriu sugrįžti į Nidą. NoriuMiegoti nemigdomas niekieno. Noriu,Kad būtų ten tuščia, kad kaip kadaise,Išvydęs kuprinę mokyklinę, stabtelčiau.Kaip ištiktas stabo: nejaugiČia žmonės gyvena? Tai kas, kad to noriu. NoriuLakstyt savo kojom tarsi visaisDviračio greičiais, noriu suspėtiĮ savo spektaklį orus ir kalbus,Kad galėčiau stebėtis: nejaugiIr šičia žmonės gyvena? Gamtos nebėra. Net paukščiųSkrydis seniai bėra lyg lėktuvoTirpstantis pėdsakas gęstančiose akyse.Ankantis apvalus iliuminat...