Atmintis


Liepos 14 d. Algirdo Šociko ir Nikolajaus Koroliovo dvikovai – 70     Dirbdamas Lietuvos ypatingajame archyve per Atlantos olimpines žaidynes, dalijausi kabinetu su dviem garbaus amžiaus vyriškiais, pergyvenusiais karo ir pokario audras, dalyvavusiais ginkluotame pasipriešinime, patyrusiais GULAG’o pragarą. Atrodė keista, kad Vitalijaus Karpačiausko kovos bokso ringe jiems rūpėjo labiau negu Lietuvos krepšinio rinktinės žaidimas. Stebino ir...


  Spalio 23 d. Hartforde Škėmos „Awakening“1 – šiaip sau melodrama; neblogas amerikietis aktorius, vaidinąs tardytoją Pijų. Spalio 24 d. Kiek palengvėjo po didelės pastarųjų savaičių įtampos. Skaitau Goethę ir Fiodorovą2. Spalio 25 d. New Yorke, interview „Новое русское слово“ (Šarymovai) apie Lietuvos reikalus. Vakare kalbu Columbia University tais pačiais reikalais – su Luisa Valenzuela3, kuri šneka apie Argentiną, ir...


Sigitas Parulskis. Apie laukimą

2019-07-16 21:04:54

  Sėdžiu koridoriuje, tokioje keistoje salelėje, ir iš kairės man durys, ir iš dešinės, ir dar priešais durys, o už nugaros aklina siena, prieina moteris baltu chalatu, rankose šūsnis išsipūtusių gyvenimo ir mirties istorijų, klausia manęs: – Ko jūs laukiate? Sutrinku taip iš karto, aš juk nespėjau pasiruošti... – Atleiskite, – sakau, – baisoka, kad beveik kaip ir nieko nebelaukiu... Sako, rudenį pa...


Ugnės Žilytės piešinys   Spalio 1 d. Misiūnas atgabeno iš New Yorko Gedą, kuris šnekėjo kaip sapnuodamas. Svarbiausioji Gedos frazė, kurią aš įsiminiau, štai kokia: „Lietuvoje su daugeliu būtinai suvesiu sąskaitas.“ Nota bene, mano straipsnis apie Marcinkevičių jam patiko („Justinas niekad niekam nėra padėjęs, nors galėjo nemažai.“). Gavau iš jo pasiūlymą duoti eilių „Poezijos pavasariui“. Kodėl ne. Spalio 2...


Prisimindami lietuvių ginkluotą pasipriešinimą sovietiniams okupantams, neturėtume užmiršti prie jo prisidėjusių moterų – partizanų motinų, seserų ir žmonų, ryšininkių ir pagalbininkių, medicinos seselių ir, žinoma, kovotojų, dalyvavusių mūšiuose, žuvusių, patekusių į nelaisvę, tardytų, kankintų, ilgus metus kalintų sovietiniuose lageriuose. Pagerbdami amžinybėn iškeliavusias laisvės kovotojas, prisiminkime ryškesnius epizodus.   „Trak...


Ugnės Žilytės piešinys   Rugsėjo 1 d. Tolesni posėdžiai, kuriuose Susan [Sontag] jau nebematyti: ji tiek įsiutusi, jog nenori turėti su kongresu nieko bendro. Balsuojame už paramą vietnamiečių ir kinų disidentams (Pekino delegatas, aišku, protestuoja, kai užkabinama jo šalis). Nedaug naujo šiame pasaulyje. Mano aspirantė Jean Kim išspausdino pašnekesį su manimi „Chosun Ilbo“ dienraštyje (tiražas – du milijonai). Vidurdie...


Sigitas Parulskis. Apie alkį

2019-06-19 05:31:09

Lazerinis spausdintuvas išspjauna lapus, imu juos į rankas, šilti tarsi bandelės, ir tos bandelės iš senų laikų, iš studentiškų, kai eidavome užkąsti į „Pieno barą“ virš „Laumės“ kokteilių rūsio, arba Konarskio gatvėje kaip gardžiai kvepėdavo duonos fabrikas pakeliui į „Vingio“ kino teatrą, žinoma, tuščiu skrandžiu, atrodė, galėtum apgraužti kepyklos sienų plytas, ir dar kažkur tas kvapas būdavo be galo gardus,...


Fotografas Algimantas Žižiūnas Atrodo, 1998 metais Mindaugo gatvėje įsikūrusioje „Maximoje“ netikėtai sutinku Algimantą Žižiūną. „Kaip gerai, rengiausi skambinti“, – sako jis, žvelgdamas didelėmis mėlynomis akimis, ir išsitraukęs užrašų knygutę prašo užrašyti kokią nors sentenciją, svarbią mintį ar palinkėjimą. „Rengiu portretų albumą su autografais“, – droviai priduria. Parduotuvės šurmulys trukdo, jokia mintis...


Ugnės Žilytės piešinys Rugpjūčio 1 d. Istorijos apie Dovlatovą1. Lisabonoje jis gėrė, ginčijosi su Milašiumi („А все же вы не любите русских.“ – „Знаете, я и поляков не очень люблю.“2) ir pagaliau prisisiurbė tiek, jog Brodskis turėjo jį slaugyti. Slaugomas ir mazgojamas deklamavo ankstyvuosius Josifo eilėraščius, ko pastarasis baisiai nemėgsta. Visa tai – cirozės fone! Tiesa, dabar Dovlatovo reikalai staigiai pagerėjo – jis pasira...


Ugnės Žilytės piešinys   Jonui Mekui Pridurmu į bloknotą (Naktį, Jonui išvykus)   Nebuvom artimi biografiškai ar geografiškai, o vis dėlto kažkaip. Galbūt per bendrą bičiulį Jurgį Mačiūną, gal ir per Vytuką Vytuką, kuris pas Joną sėmėsi filmo ir kitos išminties. Susitikom per jo kūrybą. Kadaise (galbūt aš) pasiūliau Broniui Kutavičiui Jono Meko „Pavienius žodžius“. („Kutavičius juokų nedaro“, – vėliau sakė...