Mes, žmonės, esame tik vakaro padaraines nuolat vejamės bėgančią dieną. Bet ji mus aplenkiaIš paskos sėlina naktis ir taip pat aplenkia. Kas yra pradžia ir pabaiga? Rytas? Vakaras.Mes negalime ištrūkti iš to siauro tako tarp ryto ir vakaro.Balzganoje ryto ir vakaro prieblandoje visa, ką mes per dieną sukūrėme,slenka per visatos erdves tarsi dvasių ...
vargšas triuši ne broli Triušibet gal jaunesnysis žmonių brolitriuši nė kiek nenutriušęs ir gražuspanašus į naujagimįštai ir dabar mirkomas pienekaip žindukliskad į kiekvieną porąįsigertų motiniškas rūpinimasis tavimkad danguje nepriekaištautummeilės trūkumo ir vienišumojuk turėjai žemėjebrolių ir seserųnuostabius kailinėliusvaikiažmogiuskurie taip mylėjo tavežaisdami ir šerdami morkytėmnet savo paskutinę valandątu būsi tarp nuskustų morkyčių kuriųnepritrūksio kur sakyk tavo ausyskad išgirstumši...
Šviesybe,sniegas yra iš sniego ir sniegasiš sniego yra sniego baltumo o siela baltakaip sniegas yra sniego siela Šviesybe,sniegas išbus ligi sniego mirties o sniegomirtis bus balta kaip sniegas nes ji yrasniego mirtis iš sniego Šviesybe,sniego siela po sniego mirtiesbus balta nes ji ir po sniego mirties yrasniego siela iš sniego mirties ...
ten, kur turėtų būti širdisauga kažkokie krūmaišokant siūbuoja jiegeriant liepsnoja jieo gulint krūmoja jie ir žvirblių pulkai tupiačirškia ir šokinėja žvirbliaikaip tikri žvirbliaikaip gyvi &nb...
Patenkinta širdim įkopęs aš į kalvą,Matau atsiveriant panorama plačiaKalėjimus, ligonines, padugnių spalvą, Kiekvieną siaubą, žydintį gėle skaisčia.Žinai, Šėtone, nevilties manos globėjau,Kad aš nėjau ten vien su ašara tuščia, Bet kaip senos meilužės siurbėlė norėjauApsvaigt šia milžine kekše ir jos karštaisKaip pragaro ugnis žavumais vis jaunėjau. Ar tu miegi viena paklodėse rytais,Sunki ir peršalus, ar tu pavaną šokiSu vakaro vualiais, auksu išpuoštais, Myliu tave, gėdinga sostine, – žinok...
trys poetėsviename paveikslešviesa krinta sruogomisatsisakyta šešėlių ir lūpdažiųne televizija juk kur žengęs į grimerinės skaistykląpalieki viltį ir gėdos raudonįatiduota duoklė natūrai taip norėtųs sakytitrys gracijosmenas yra amžinas(kas taip pasakė? autorius nežinomas?kodėl tad visi tai kartoja?)gracijos keliauja iš vieno šimtmečio į kitąkartais šiek tiek priauga svoriokartais daugiau apsinuoginaneaiškūs ryšiai su dionisusu požeminiu pasauliukurtizanės geišos infantėstapybą keičia fotogra...
R. Türbrecheris (g. 1976) baigė filosofijos ir teologijos studijas Berlyno Humboldtų universitete, vėliau tapo pranciškonų vienuoliu, tačiau vienuolystės atsisakė. Dabar gyvena asketišką gyvenimą Aukštutiniame Pfalce (Vokietija), Frichtelio priekalnėse. Daug keliauja autostopu, išmaišė Europą, Šiaurės Ameriką, Aziją. Dirbo įvairiausius darbus: nuo indų plovėjo iki medkirčio. Savo kūrybos beveik niekur neskelbia. Atsitiktinai teko jį pavėžėti ir artimiau susipažinti 2012 m. vasarą jam tranzuoja...
Kiemo gale, prie seno piktžolyno,stovi išblukęs batutas. Po lietausrūdys negailestingai kandžiojaliesas spyruokles. Lyja kasdien. PagraužtosAchilo sausgyslės. Tas brezentaslygiai taip pat galėjo būti ir vėjogaudomu aitvaru. Metalinis rėmas –naudingu darbo įrankiu.Bet dabar sekmadienį netoliesesėdi vaikas tuščiu žvilgsniu. Jo viduj sukasi stringanti karuselė.Vaizduotė įnirtingai piešiadūkstančias kojas. Vieną dieną, galbūt pavasarį,jis šokinės. Beveik gali girdėti –nuo laukimo įsitempia spy...
Dienos šuliny tyvuliuojantis laiko vanduoArtėja ir kyla, ir tyliai be garso skandina.Neleisk mums nuskęsti, o meile, išnykti neduok –Visiems, surakintiems linksmos kasdienybės grandinėm. Mes lekiam žemyn, o galvojam, kad skrendam namo.Tvirtai apsiviję glamonėmis – rankų vijokliais.Kaip lengva, kaip gera – taip ryškiai, taip aiškiai žinot –Kad laukia bedugnė ir lieka tik skęsti ir juoktis. ...
aš šluoju nuoskaudaspabirusias ant mano takosusikaupęs šluojutarsi pernykščius lapus lipu į krištolo kalnąpabučiuot seniausios pasauly obelsjoje gyvena kobrakuriai mane tyrinėjantjau ruošiantis kirstturiu pagaut už liežuvio galiukokad per mirksnįmūsų akims susiliejuspamatyčiau tąkuris prakeikė mano šeimąpiktom ligomir kivirčais apnuodijo o žemyn nusileidęsgalingaskad bet ką galėčiau nušluotnuo žemės paviršiauseisiu tiesiai pas jįir sutikęs pirmiausia...jam nusilenksiu –už tai ko išmokau jo p...