Vienas eilėraštis


Serhij Žadan. Jeruzalė

2014-03-12 06:25:13

Jona Jakiras, amžinas Charkovo technologinio studentas,vėliau sušaudytas, apkaltinus teroristineveikla, pritarė revoliucijai ir stojo išvien su liaudimi,išvydęs apreiškimą: sapne jam pasirodėpranašas Ezekielis su dujokauke nutrintoje šovininėjeir, perdavęs sapno išgąsdintam Jonaiugnies kalaviją, prisakė gintinuo smailianosių britų linijinių laivų smaragdiniusOdesos – šiaurės revoliucijos Jeruzalės – vandenis. Jona, iki tol menkai išmanęs karybą,paklausė pranašo: gerai, bet kaip aš visa tai pajė...


Ir šiaurys pasišiaušęs vėl mus atlekia gandint.Kristijonas Donelaitis Ant žiemos nasrai jau vėl rūstaudami grįžtahegzametru gąsdino kadais kristijonasbet tęžta sniegas neilgai užsigulėjovėl tas užvakar mirt susiruošęs kurmiarausio kupstassusikūprinęs kaip kapucinas po rudu abitugrįžta iš kapinių pabaiga parodijuoja pradžiąvaikai parodijuoja tėvuso man ką daryt senam kurmiuidienos šviesos nematančiam grūdelius skaičiuojančiamkraitį pelenei mokesčių inspekcijai nesu nekomercinis kaip meko filma...


Aldona Gustas

2014-02-25 23:43:06

68 kas esu nesukuo būsiu jau buvaukad esu visai kas kita negu buvautie nevykę bandymaivisiškai pamiršti ir savo saląkažin kur eiti irgi nepatoguo proziškas gyvenimas sugadinatikrovę stipriai   69 bet aš juk fragmentas mano gyvenimebet juk manęs geriau būtų buvę daugiaubet aš taip pat lyg su nukirsta galvair aš su tuo taikstausidangum šalia žeme šalia žmonėmis šaliakančia šalia petys petinsu ir be pinkliųlaikas juk bijo laiko   70 gyvenimas smulkmena įžūlybėir saviraiška tik fias...


gytis norvilas. saulės sezonas

2014-02-19 10:01:36

(skaitovui, saksofonui ir styginių kvartetui) Kristijoną D. minint kristi kristi Kristi jonas kursto saulęvisus gyvus krečia siaubas, kad užges ir nebebustįsia vabalas net šaką, kas atlikę nuo žmogaus - - -staugsmas, vasara, žiemruo - - -penktas metų laikas grabas, šeštas – jau puri dirva jau saul vė atko bu svie / ir žiam ša trū par ma juošūd bal vis au tam bjaur gim / ir vis gim bei tėv prot lai– taip metai iš metų, kol laikas išsrūs mirties loveliu – kristi kristi Kristi jonas gena saulę ...


  Krentašūsnysvariantų Šniokščiapo leduupokšnis Griaudžiauž kalneliograudžiai Kriaušękirmėliukasgriaužia    ...


Laisvė užgimsta,kai plyšta tinklai;kai lūžta narvo virbai,               kuriame rankioji               paskutinius ramybės trupinius;kai apsiverčia plaustas               ir tik glodūs bangų rūbai               perskait...


Aivaras Veiknys. Dūmai

2014-01-29 13:44:14

Šiame eilėraštyje reikalingi dūmai –tai joks daiktavardis, greičiau –liepiamoji nuosaka,kurios paragintas imu veikti:mosuoti rankomis,draskyti suplėkusias metų užuolaidas,galiausiai – matyti vaizdus,kuriuos jau tariausipamiršęs. Dūmai neturi kūno, aiškioskonstantos – jie plazda tarytumnaktiniai drugiai, pinas tarpusavy, maišosisu tabako dūmais; iš nuosakos tampa būdvardžiu,kuris sufleruoja vaikystėsakimirkas. Dūmai –toks didelis laukas prie meldųšukuojamo ežero;tenai mus atveždavokasti bulvių...


Arthur Rimbaud. Balsiai

2014-01-21 17:31:40

A – juodas, baltas – E, raudonas – I, U – žalias,O – žydras: balsių gimtį išgirdau slaptingą,A – juodas musių tumulas aplink siaubingąPuvėsį dūzgiantis pasiutusiai, be valios; E – baltos ūkanos ir vakaras, kai sninga,Ledynai lyg karaliai, išdidus jų kelias;I – purpuras: kraujuotos pykčio seilės veliasPrieš garsų spjūvį regint atgailą klastingą. U – ratilai, slaptis smaragdo vandenynų,Ramybė ganiavos, rimtis raukšlių raizgynų,Jom nusėta alchemiko kakta kili. O – Dangiško Trimito skambios gaiži...


naktįgūdumos užspeistam šulinykurs pokario aimanas suėmėmėnulio įsiutintasžybsi vanduo atsigersiir žerklūs pagaugai nubėgsskils omuolaumės laimė nelaikė pavyslyg pirmoji pavasario meilėvaivorykštė mesis paskliautėnpro akies surūdijusią gilzę įsisuksiratu nelemtuojukaip šešėlių vainikasbrangiųjų sesučių supintasir paleistasateities užkalbėt - - ratylio kolei rytasžvangančia kraujo putaeglių viršūnes nuliesir akių pabirs obuoliukai   ...


Prieš 300 metų, sausio 1 d., gimė Kristijonas Donelaitis (1714–1780) Kristijonas Donelaitis Tykiai sklendžiančios valandos, laiko skubrūs šešėliai!Dvidešimt metų – it mirksnis, prasmegę jau skradžiai,Tavo Niekas prašapęs, tavo Viskas traukiasi spėriai:O meilė šaukias bergždžiai, kas mylėta, grįžti į pradžią.Nuožmios kančios, būkit galop nugalėtos!Į tylą traukias dejonės, slopsta ir raudos;Plūsk džiugesy, grįžk į kūnus, gėlos nuvarytus,Ir kaip kadais draugužis linksmybėj lai maudos!Žiedais purs...


Draugai