Vienas eilėraštis


Laisvė užgimsta,kai plyšta tinklai;kai lūžta narvo virbai,               kuriame rankioji               paskutinius ramybės trupinius;kai apsiverčia plaustas               ir tik glodūs bangų rūbai               perskait...


Aivaras Veiknys. Dūmai

2014-01-29 13:44:14

Šiame eilėraštyje reikalingi dūmai –tai joks daiktavardis, greičiau –liepiamoji nuosaka,kurios paragintas imu veikti:mosuoti rankomis,draskyti suplėkusias metų užuolaidas,galiausiai – matyti vaizdus,kuriuos jau tariausipamiršęs. Dūmai neturi kūno, aiškioskonstantos – jie plazda tarytumnaktiniai drugiai, pinas tarpusavy, maišosisu tabako dūmais; iš nuosakos tampa būdvardžiu,kuris sufleruoja vaikystėsakimirkas. Dūmai –toks didelis laukas prie meldųšukuojamo ežero;tenai mus atveždavokasti bulvių...


Arthur Rimbaud. Balsiai

2014-01-21 17:31:40

A – juodas, baltas – E, raudonas – I, U – žalias,O – žydras: balsių gimtį išgirdau slaptingą,A – juodas musių tumulas aplink siaubingąPuvėsį dūzgiantis pasiutusiai, be valios; E – baltos ūkanos ir vakaras, kai sninga,Ledynai lyg karaliai, išdidus jų kelias;I – purpuras: kraujuotos pykčio seilės veliasPrieš garsų spjūvį regint atgailą klastingą. U – ratilai, slaptis smaragdo vandenynų,Ramybė ganiavos, rimtis raukšlių raizgynų,Jom nusėta alchemiko kakta kili. O – Dangiško Trimito skambios gaiži...


naktįgūdumos užspeistam šulinykurs pokario aimanas suėmėmėnulio įsiutintasžybsi vanduo atsigersiir žerklūs pagaugai nubėgsskils omuolaumės laimė nelaikė pavyslyg pirmoji pavasario meilėvaivorykštė mesis paskliautėnpro akies surūdijusią gilzę įsisuksiratu nelemtuojukaip šešėlių vainikasbrangiųjų sesučių supintasir paleistasateities užkalbėt - - ratylio kolei rytasžvangančia kraujo putaeglių viršūnes nuliesir akių pabirs obuoliukai  ...


Prieš 300 metų, sausio 1 d., gimė Kristijonas Donelaitis (1714–1780) Kristijonas Donelaitis Tykiai sklendžiančios valandos, laiko skubrūs šešėliai!Dvidešimt metų – it mirksnis, prasmegę jau skradžiai,Tavo Niekas prašapęs, tavo Viskas traukiasi spėriai:O meilė šaukias bergždžiai, kas mylėta, grįžti į pradžią.Nuožmios kančios, būkit galop nugalėtos!Į tylą traukias dejonės, slopsta ir raudos;Plūsk džiugesy, grįžk į kūnus, gėlos nuvarytus,Ir kaip kadais draugužis linksmybėj lai maudos!Žiedais purs...


Arthur Rimbaud. Pavogta širdis

2013-12-30 05:47:41

Širdis lyg apsirūkius spjaudosLiūdna, paskendus šleikštuly:Jai bruka viralą nenaudos,Širdis lyg apsirūkius spjaudos,Jie savo vulgarybėj maudos,Šėlionių laivo kvaituly,Širdis lyg apsirūkius spjaudosLiūdna, paskendus šleikštuly! Tie bjaurūs kareivėlių pokštaiDvokiais purvais aptaškė ją!Jų falai pučiasi lyg bokštai...Tie bjaurūs kareivėlių pokštai.Ak, banga, nusiprausti trokštuAbrakadabriška srauja!Tie bjaurūs kareivėlių pokštaiDvokiais purvais aptaškė ją! O pavogta širdie, kur dėtis,Kai jie taba...


pasiskolinu pradžiai kelis lauro lapus ašaringąjį svogūnąjau trečius metus neverkiu kiek meilė trunka o paskui kaspratęsimas iki pirmo įvarčio iki paskutinio insulto pasitiesęs vakarykštį laikraštį ant stalo pjaunu silkei galvąužbėga kaimynė nežinia iš kurio aukštogal visai ne kaimynė gal banali metafora beldžias snaigėm į langąmiltuotais pirštais kedena mano plaukus o tie vis baltyn jau galiu pasislėpt sniego kaugėj kaip latvių šaulys šaudyt pro šalįį visus tuos kurie neateina kurie ateina ne...


Apie Žmogų, jo vidurius irreprodukcines funkcijas – tik devintoj klasėj;iki tol kažkaip reikės iškentėtišeriuotą aštuntos klasės zoologiją:nuo duobagyvių iki slanųir elefantų. Imtinai.Septintoj klasėj pasiversti veršiu ir iš akiesapvirškinti medžius, žoles, krūmus,kerpes, samanas, grybus, bet ne visus.O ką gamtos pažinimas? Jei saulė šviečia,tada galima orientuotis ir eiti namo.Jei debesys, vadinasi, pasiklydai. Žiūrėkį kerpes ir samanas. Nepanikuok. Nebėk.Kai bėgi, tada kairė koja trumpesnė –ra...


malevičiaus juodajame kvadrate nėrajuodo dažo ten visos kitos spalvosapsimeta juoda jos jau virto juodajuoda jas ištirpdė kadaise bandydavautapti inkilu į kurį parskristų kas ištiesų ten niekada neperėjo kadaisenorėjau vaikščioti tarp pirštų sukiodamaslazdelę dramblio kaulo antgaliu darir dabar mėginu kalbėti kalbomiskurių nemoku apie daiktus kuriųniekad nesu matęs lankyti miestuskurių nėra. tai nepavojinga svarbu tik kad kaukė neįaugtų į veidą nes kvadratospalvos taip ir liks įkalintos juodoje...


kiemo slyvoj lapus iškarpėjie suvilgyti vėjų spjūviaiso po jais traiško sniegą. kartaistokios vasaros. šliūžių siūlės ką tik trenkė į tašką lašasnors tekste ir nebuvo taškotiktai klasika vien tik mažasiškvėpimas: tu taip. bet aš ko? iš apynasrių išdraskytiman kvėpavo žirgai į veidąlyg norėdami pasakyti:ji ne taip. bet tu jai taip leidai žirgo seilės kvepėjo dumbliaisiš vaikystėj prapjauto cirkošiąnakt draugė išėjo krumpliaisir ilgai jie sniege netirpo iš seniai nelankytų miestųsklido tai ko...


Draugai