Skaidrėjanti ryto šviesaNustebins tave ir kitus...Patepk prieš kelionę geraiSukrypusius savo ratus. Pačiam, kaip ir man, gali tektGyvenimą visą važiuot.Šermukšniai rausvės ir rausvės –Jau bus priartėjęs ruduo, Kai toly melsvam prasiveršTolminkiemio medžių pulkai.Ir ratas sustos ant ašies...Išlipk! Pagaliau atvykai. Paulius Drevinis. Veidai ir vardai. – Vilnius: Vaga, 1975. Eilėraštį pasiūlė Valentinas Sventickas...
1. Įvada Urvai ir bedugnėsGranito uolynus išvarstė,O aštrios skeveldrosViršum pro kraštus nusikarstė.Vidurnakčio gūdisNei mirtinas takas keleivio nebaido:Jei žūsi, tai žūsi kaip lašas be garso ir aido. Bet jeigu pasieksiPadangėj iškeltą viršūnę,Tu būsi kaip Dievas,Paniekintos žemės klajūne!Tu būsi tik vienasTau matomos saulės ugnim suspindėjęs,Bedugnių ir kalnų ir viso pasaulio kūrėjas. Parpulki, keleivi,Ir kniūpsčias per akmenis slinki,O alpstančią širdįLaisvėjančia aistra gaivinki.Sukruvint...
Vėlavosi tais metais sniegas, ir ruduolyg laukė ko, lyg gaišo vis, – ir dar ir lapkričio gale, ir gruody trinko ant laukų lietus,ir rėkdami ir šaukdami botagais ūkininkai pliekė arklius,traukiančius patvinusiais, išskydusiais keliais vežėčias. Ir mėšlini laukai, ir krūmų plotai,kiemai ir daržai, išurbiotų bulvienų ežios –vienas tik vanduo, vienas begalinis liūnas,vienas nesibaigiantis vanduo. Bet tada, kai niekas jau nesitikėjo sniego,kai ūkininkai ėmė apsiprast su lietumis,staiga, prieš...
Dangumi iš lėtoTvinsta liūdesys.Varpinė, pelėda, Mėnuo ir naktis... Kam išvis gyventa? Klausta kam prasmės? Tad nejau man lemtaNepalikt žymės? Tad sudiev, miražai!Nuviltus jausmusIšmintis nurašo Į praradimus. Pergalių vainikaiVysta užmaršty.Atminimui liko Pelenai šalti. Įkarštis atlėgoTų jaunų dienų.Nebeliko nieko,Netgi pelenų. Vakarinis brizas, Kurkesys varlių.Tylūs kiparisai,Spiečiai šviesulių. Kryžkelės naktinės Ir nakties garsai.Dieną paskutinęLaidoja gaisai. Dangumi iš lėtoTvinsta li...
Broliažmoniai, gyvensiantys po mūsų,jūs negaląskite danties prieš mus,jei vargšų pagailėsite ir mūsų blusų,jums atsilygins Viešpats prakilnus.Kokius šešis pakartus regit mus,tas kūnas, kol dar valgė, buvo,dabar suvyto ir seniai supuvo,o vietoj kaulų dulkės, pelenai. Te niekas nesijuoks iš tokio būvio,išteisinti maldaukite, velniai. Kad sakom broliai, paniekos nejauskit,bausti mes buvom šiuo pakorimuvardan teisybės. Žinot, juk nedaugelžmonių garsėja savo brandumu,atleiskit mums, mes likom be nam...
giraitėkurioj medį atstojasapnasbrandinantis savovaisius prakandus jie baisiaikraujuoja senukas išsiraunadantisir pirmą sykįužmiega ramiai nebijodamasnė vienosapno prakąsti ...
Marcel Proust (1871 07 10 – 1922 11 18) Prabėgomis pažymėjau, jog tenai – meninėje kūryboje, kuriai pasijutau pasiruošęs, nors ir nebuvau sąmoningai tam pasiryžęs, – galėjau susidurti su didžiuliais sunkumais. Nes turėčiau kūrinio dalis vieną po kitos kurti iš medžiagos, visai nepanašios į tinkamą prisiminimams apie rytmečius pajūryje arba popietes Venecijoj, jei norėčiau nupiešti vakarus Rivbelyje, kai valgomajame, išeinančiame į sodą, imdavo mažėti, malšti, nusėsti karštis, kai paskutinė švie...
vartai, kurie atsidaro plačiau negu akys aprėpia,vartai, sujungiantys pragarmes, stabdantys lietų ir vėją,vartai, kuriems nepaklusti, reiškia pakeisti likimą,vartai, kurie neužmiega, neleidžia prabusti, ugnį prispaudę narina vartai, uždarantys debesis, kraują sustabdantys vartai,vartai, kurie prasivėrę atima saulę, vos kylančią, mėnesį, sniegą,vartai, kurie nepaklūsta metų laikams, horizontaijų bijo, vartai – tai ką tik pražydę devynios žarijų lelijos vartai nematomi, aštresni už švytintį, ką t...
Jis nebesudrebės. Ir nebeatsigrįš.Miegosim. Neprižadins. Tik prisnūdę vos.Drėgnom karščiuojančiomis šaknimisUž miegamojo lango nukirstas. Šlamės vaikystės pabaigą.Pajūrio gelbėtojus paplūdimiuose tuščiuosišsirikiavusius pirmoms šalnoms. Ryt ketvirtadienis. Tartum nugaisrintas pro užmiegotą rūką. Į rudenį. Į tolimą. Vėlyvą. Spindintį.Dosniom ugninėm kekėm ant nuogos šakos mėnuliškomis nuokanom gaižoko lapkričiokur už praverto miegamojo lango sutepdamas mums rudenį suoš.Balta viršuliš...
1956-ųjų metų Vengrijos revoliucijos atgarsiai ir ją palaikančių Vilniaus studentų veiksmaiVėlinių vakare Rasų kapinėse sukėlė žaibišką sovietinės valdžios reakciją. Daug jaunimo tuomet pateko į represijų malūną. O keturių Vilniaus pedagoginio instituto studentų: Albino Bernoto, Elenos Šuliauskaitės, Kazio Sajos ir Benitos Banionytės emocinę būklę, belaukiant tardymo KGB pastate, aprašė pats poetas Albinas Bernotas. Jau daugiau kaip pusę amžiaus tarp rankraščių išgulėjęs šis eilėraštis teišvys...