Esu šviežias Lietuvos sveikatos mokslų universiteto medicinos studentas, svajojantis įsijungti į gydytojų rašytojų gretas. Tikriausiai ne atsitiktinai mėgstamiausias autorius – Michailas Bulgakovas. Visada domino pasaulio kultūrų, kalbų įvairovė, muzika, filosofija, tačiau kūrybą skatina noras pažvelgti į supantį pasaulį kiek kitaip: po absurdo ar ironijos šydu pamatyti kasdienišką realybę, kuri neretai lieka nepastebima. Žaidimas literatūros tradicija man yra g...
„Afganistanas yra imperijų kapinynas“, – teigė italų chirurgas ir humanitarinės nevyriausybinės organizacijos „Emergency“ įkūrėjas Gino Strada (1948–2021). Afganistane G. Strada praleido 10 metų, ir šis faktas ne šiaip biografinis: tai virto gyvenimo misija ir pirmuoju egzistenciniu sukrėtimu, vienu tų, kurie priverčia radikaliai perkratyti vertybes. Etiopija, Sudanas, Peru, Bosnija, Irakas ir, žinoma, Afganistanas: italų mediko prasidėjus Ruando...
1. Man iš kairės sėdi Marekas. Marekas porai savaičių buvo išvažiavęs namo, į Slovakiją, bet pasakojo, kad tik dvi dienas praleido pas seserį, o likusį laiką gyveno miške, valgė uogas. Į Olandiją atvažiavo su keliais eurais kišenėje, be daiktų, be atsarginių drabužių, o paskutinius pinigus išleido maišeliui žolės, kurios čia galima nusipirkti kiekviename „Coffeeshope“. Šalia sėdi Kristianas. Olandas, žiedinius kopūstus auginantis ūki...
Johanna Venho (g. 1971) – suomių poetė, 3 romanų, kelių esė rinkinių ir daugybės knygų vaikams autorė. Eilėraščiai išversti į ne vieną užsienio kalbą. Poezijai būdingi pasakų ir mitų motyvai, susipinantys su kasdienybe, rutina, šeiminio gyvenimo realijomis. „Be žemėlapio“ („Ilman karttaa“, 2000) – antrasis J. Venho poezijos rinkinys. 2008 m. buvo apdovanota Einari’o Vuorelos premija už geriausią poezijos rinkinį. „Kelionė metr...
Skamba žadintuvas. Nutildau ir miegu toliau. Dar kokias keturias valandas. Nors iš vakaro sau griežtai esu pasakęs, kad jau pakaks, reikia režimo. Reikia vėl įrėminti save gražesniuose laiko rėmeliuose, kad jie nustelbtų pilkšvą buvimą. Reikia tapti aiškesnės struktūros dalimi. Reikia kažką tikslingai veikti. Ypač šiuo apokaliptiniu laikotarpiu. Bet būtent juo miegas tampa vienu didžiausių malonumų. Sapnuose vyksta intensyvesnis ir įdomesnis gyvenimas nei...
Skrydis per visą Turkiją – geros dvi valandos, kaina – tik koks ketvirtis šimto eurų. Vienas šalies pakraštys keičia kitą, tad skirtumai – taip pat akivaizdūs. Vietoj patrauklaus, bet gigantiško, miniom įdaryto Stambulo dar per iliuminatorių ima šieptis tuščios erdvės, akina spinduliai, pirma atšokantys nuo sūraus ežero paviršiaus, vėliau – nuo oro uostą supančių baltų viršukalnių. Leidžiantis trapu į pa...
Ištrauka iš rašomos knygos „Antakalnio purvas“ Vasaras leisdavau kaime, tėvo gimtinėje Ukmergės rajone, kur visada buvo blogas kelias, nes senelis nepriklausė kolūkiui, tad ir kolūkis nesirūpino susisiekimu su vienkiemiais, kurie egzistuoja patys sau. Tik užtvenkus dirbtinį ežerą atsirado padoresnis privažiavimas senelių trobos link, nors traktoriai nuolatos išmušdavo duobių, kuriose prisikaupdavo molingo purvino vandens ir tėvas...
Artemas Čechas (tikr. Artemas Čerednykas) gimė 1985 m. Čerkasuose. Kijeve baigė sociologijos studijas, vaidino Čerkasų dramos teatre, dirbo žurnalistu, reklamos kūrėju, apsaugininku, dailininku modeliuotoju. 2015–2016 m. kariavo Donbaso fronte. Parašė 8 romanus ir karo esė knygą „Nulinis taškas“ („Точка нуль“, 2017, vertimas į lenkų kalbą pelnė J. Conrado premiją). Naujausiame novelių romane „D rajonas“ („Район „Д“, 2019)...
Du dalykai neabejotinai jungia mane su dabartimi – tai kurortai ir buitiniai nesklandumai. Poilsis be tikslo ar užlūžęs kompiuteris prisega mane, besitabaluojančią laike, prie šiandienos kaip segtukas skalbinį prie virvės. Šiaip beveik visada, skirtingai nei gyvuliai ir žvėrys, skendžiu praeityje arba ateityje. Visiškai aišku, kad, kai ateis sparčiai artėjantis laikas išeiti, jausiuosi čia ir dabar negyvenusi. Vilmantas Marcinkevičius. &...
Kai pasikalbėjusi su mamos gydytoju pakilau eiti, jis paklausė, ką toliau veiksiu. Atgniaužiau saują su palatoje mamos įduotu raktu, pririštu prie apdrožto šakaliuko: „Važiuosiu į vienkiemį.“ Praeis kelios dienos ir gydytojui įkyrės vis mamos kartojamas klausimas: „Kada namo?“ Neteks kantrybės: „Ir kas jūsų ten taip labai laukia?“ – „Kumelytė ir du šuniukai!“ Toks dabar mano ūkis. Keliuosi anksti, nes važinėju lan...