Jurijus Vladimirovas (1908–1931) – rusų rašytojas oberiutas. Mirė dar neprasidėjus pirmiems oberiutų areštams. Kaip ir daugelis šios grupės kūrėjų, rašė eilėraščius vaikams (išleido 8 knygeles). Iš kūrybos suaugusiesiems išliko tik mašinėle spausdintas apsakymas „Fizkultūrininkas“ ir kelių eilėraščių rankraščiai, nors Daniilas Charmsas užrašuose mini J. Vladimirovo pjesę „Papjautoji...
Į Indoneziją kartu su dar 600 studentų iš įvairiausių pasaulio šalių nuvykau 2017 m. rugpjūčio pabaigoje. Buvome atrinkti studijuoti ir pažinti šios šalies kultūrą: kalbą, batiką, tradicinius šokius, gamelano muziką, kulinariją, turizmą. Priklausė nuo to, ką patys pasirinkome. Visgi pažintis su šalimi ir žmonėmis klostėsi ne tik (ir ne tiek) auditorijose, kiek už universiteto ribų. Svetimoje ir nepažinioje aplinkoje ėmė atsirasti draugų ir pažįstamų, vyr...
Vakarų Čekijoje, Bohemijos miškuose, kur iš žemės gelmių, kaip jokioje kitoje Europos vietoje, trykšta itin daug mineralinių šaltinių, įsikūrę net trys seniausi Europos kurortai. Į juos kelis šimtmečius rinkosi Senojo žemyno garsieji ir turtingieji, palikdami čia dalį negalavimų ir mėgaudamiesi kurortine atmosfera. Iš šių kurortų Karlovy Varai, arba Karlsbadas, yra pats didžiausias, tai gydyklų metropolis su visa tam sukurta pramone, didžiuliais p...
Vido Drėgvos piešinys Didžiakrūtė, laibakojė, mėlynakė. Mėgstu ją taip prisiminti. Nežinau, kodėl ją įsimylėjau, bet tiesa ta, kad įsimylėjau beprotiškai ir iš pradžių, turiu galvoje pirmąsias dienas, pirmąsias valandas, viskas klostėsi gerai, paskui Klara grįžo į savo miestą Ispanijos pietuose (Barselonoje ji atostogavo) ir viskas ėmė griūti. Vieną naktį sapnavau angelą: užsukęs į didžiulį tuščią barą išvydau jį sėdintį kampe prie balintos kavos puod...
– Aš tada buvau dar maža, o broliai – dideli, jau labai dideli – į naktigones jodavo, – pradėdavo visada tais pačiais žodžiais ir kalba liedavosi upeliu, – tik rytais grįždavo. Raiti lėkdavo į vandenį ir juokdavosi. Jauni ir laimingi. Tokie jau jie buvo – pašėlę. – Ar labai? Ar labai pašėlę buvo? – Laura žinodavo, kad turi paklausti. Toks ritualas. Kiekvieną vakarą prieš miegą. – Labai. Kaip tu kartais...
Atsikeliu, atitraukiu užuolaidas su dėžutėmis, už jų irgi tik dėžutės, vienos gali šviesti, kitos – nebylios. Kadaise, praėjusiame šimtmetyje, vienoje aukštojoje vienas žilas architektas pasišaipydamas pasakodavo apie Vilniaus dėžutes kaip apie niekinius inkilus miegamuosiuose rajonuose. Jis nepagalvojo, kad studentai gali žinoti ir jo buvusią darbovietę – miesto valdžios užkaborius, kuriuose jis ir jie dėžutes projektuodavo patys. Ir nuspręsdavo, kur sta...
12. Savo mirties išvakarėse, o gal likus kelioms dienoms iki mirties Džonas paklausė, ar numanau, kiek personažų mirė ką tik leidyklai išsiųstame jo romane Jokių praradimų. Sėdėdamas savo biure sudarinėjo sąrašą. Paminėjau vieną praleistą. Praėjus keliems mėnesiams po Džono mirties, nuo jo stalo pačiupau bloknotą priminimui užsirašyti. Bloknote sąrašas – vos įžiūrimu pieštuku, jo ranka. Sąraše suminėti: Teresa Kyn Parlancas Emeta...
Lapkričio 17 d. vyko „Filologijos ruduo“ – tradicinis Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto renginys. Šių metų laureatės: Nomeda Griškevičiūtė (I vieta), Paula Urbonaitė (II vieta) ir Ieva Marija Sokolovaitė (III vieta). Spaudiname I. M. Sokolovaitės novelę „Augalai nejunta gėdos“. Dr. Radvilei Rimgailei-Voicik Lietaus nebuvo jau penktą savaitę. Žengiant per sodą, žolė trupėjo po kojomis, sausais stuburkauliais virtę saulėgrąž...
Delta seksualumo klausimu Kaip patogiau ir paprasčiau būtų gyventi, jeigu to kvailo biologinio ir socialinio lyties konstrukto iš viso nebūtų. Kad įsigalėtų ne kažkoks hetero-, bi- ar homo-, bet paprasčiausias, nuostabiausias, gryniausias aseksualumas. Kad galų gale išnyktų tos lytys ir prakeikti lytiniai santykiai. Gal net lytiniai organai ir antriniai lytiniai požymiai. Kad neliktų jokių lytinių skirtumų ir nesusipratimų. Pasibaigtų lytiniu keliu plintančios ligos, būtų įv...
Miško maudynės – taip lietuviškai vadinama japonų shinrin-yoku (pažodžiui: miškas-vonia) terapija, kai sąmoningai leidi laiką miške, taigi atveri visas savo jusles miško patyrimui. Terminą shinrin-yoku į viešą diskursą 1982 m. įvedė ne koks nors gamtininkas entuziastas ar švytuolis mistikas, bet Japonijos žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės ministerija, susirūpinusi šalies gyventojų psichinės ir fizinės sveikato...