Gatvė, kurios pavadinimą žinome tik mes Visai neprieštaraučiau, jei ant lango būtų užklijuotas mano jausmų žemėlapis. Pro miegamojo langą matyti televizijos bokšto smaigalio švyturėlis. Jis visai galėtų tvinksėti tame lango žemėlapyje, žymėdamas tašką, kuriame kryžiuojasi visos gatvės. Susikirtimas tūkstančių gatvių. Kiekvieną sykį, važiuodamas namo Piritos plentu, palei kurį driekiasi dirbtinė „Marijos kalno“ kalva, galiu pora sekundžių stebe...
Galėtų suprasti kiekvienas: mokytojai reikalavo, kad algas jiems pakeltų 6 proc. ir jų pajamos būtų pamažu suvienodintos su aukštąjį išsilavinimą turinčių viešojo sektoriaus darbuotojų pajamomis. Iš pradžių Ministras pirmininkas Plenkovićius jų reikalavimus atmetė, ciniškai paklausęs, kodėl šie nereikalauja atlyginimą pakelti 100 proc., o po, neįtikėtina, vienintelio streiko (tiesą sakant, neatsirado ir streiklaužių) nepraėjus nė savaitei visiems vi...
Juanas José Arreola Zúñiga (1918–2001) – žinomas meksikiečių prozininkas. Vienas pirmųjų Lotynų Amerikos rašytojų, nusigręžusių nuo realistinio pasakojimo tradicijos ir fantastiniais elementais išreiškusių egzistencializmo idėjas. J. J. Arreolos Zúñigos kūryba įkvėpė vėlesnes rašytojų kartas ir padėjo susiformuoti magiškojo realizmo krypčiai. Subtilus siaubo apsakymas „Tarantulas“ („La migala&ldqu...
Paskutinį kartą kalbėjomės prieš penkerius metus. Išsiskyrėm be žodžių. Atsimenu, kad tau skaudėjo visą kūną. Dvi dienas tuščiais namų kambariais tik prasilenkdavom. Su savo motina nesikalbėjai, lygiai taip pat to vengiau ir aš. Su motinomis visada būdavo sunkiau kalbėtis. Žinai, tėti, prisimenu, kad įžengus pro namų duris apėmė keistas jausmas, toks keistas. Motina pasakojo, kad jau savaitę kambariai tame name buvo nekūrenti, net tas senasis pečius – kambaryje...
Jau retokai sutinkami tokie kalendoriai, kurie kabo ant sienos ir nuo jų įnirtingai kasdien nuplėšiamas lapelis. Arba verčiamais lapeliais, kurie tarsi prikalti prie stalo (dažniau biurokratinėje įstaigoje), vis dar nenukonkuruoti įvairių elektroninių planuoklių – patogu greitai ką nors brūkštelėti ranka kalbantis telefonu. Jei Vilnius būtų stalinis kalendorius, o visi skaičiai – namų numeriai, reklaminiai, dienos pietų kainos – jo dienų lapeliai? Apie ką Vilnius...
Iš ciklo „Baras“ 1. „Kaip jūs pirkote bilietus?“ – šviesiai mėlynus, glotniai išlygintus marškinius vilkinti moteris susirūpina ir šito susirūpinimo nuo Jono neslepia. Jonas sėdi stikliniame kube, antrame aukšte, oro uoste. Kai jis atsako, kad bilietus nupirko kelionių agentūra, moters veide tamsų susirūpinimo šešėlį pašviesina nuostaba. Viltė taip pat nustebo, nors rodyti nuostabą vengdavo,...
„Mums reikėjo šitos feministės su dredais“, – prisipažįsta pasaulis, susivokęs, kad Olga Tokarczuk, ši nepaprasta lenkų rašytoja, ką tik pelnė 2018-ųjų Nobelio literatūros premiją. „Ar tai ta Olga, kuri rengiasi humanose? Ta, kuri nagus lakuojasi mėlynai, o į dredų lizdą įsipina spalvotus karolius? Ta, kuri savo kaime nori sodinti saulėgrąžas, gelbėti uždaromą vietinę mokyklą, o namuose rengti literatūros festivalius? Moteris, kuri ant pižamos užsimet...
Trumpas* teologijos pradžiamokslis pradedantiesiems Anomis dienomis Dievas paskambino vyskupijos kurijon ir paklausė, ar čia 37062649863, bet jam atsakė, kad ne, čia 3706269852. „Atsiprašau“, – pasakė Dievas ir pakabino ragelį. Anomis dienomis aukštieji kunigai su rašto aiškintojais ir Plutonas alum plovė širdies skausmą. „Aš nebe planeta“, – sakė tas. „Apie mus nebesisuka saulė“, – sakė anie. Anom...
Nepamenu, ar kada pasakojau apie mažutį žmogelį aptrintu pilkai žalsvu kostiumu, sutiktą nuošaliame Nidos bare. Ankštas švarkas per trumpomis rankovėmis ir kūnui neproporcingai ilgos galūnės darė jį dar žemesnį ir smulkesnį, nei iš tikrųjų buvo. Ir kviečiamas atsišaukdavo Mažučiu. Neatrodė, kad jam patiktų, tačiau pravardė prilipo, ir baigta, kaip prilimpa šiukšlės, prašalaičiai, įkyrūs pašalpų prašytojai, pagiringi...
Jie pasirodė vienu metu: pirmasis vasaros dienos spindulys, įtryškęs pro kampinį miegamojo langą ir Nerda, tyliai įslinkusi pro praviras duris. Priėjusi prie lovos, ji gaižiai nusižiovavo, vikstelėjo ilga uodega ir pasisveikindama lyžtelėjusi pono Euzebijaus ranką, atsigulė ant kilimėlio. Nuleidęs ranką šeimininkas pirštais perbraukė šiurkštų kurto kailį ir susimąstė: jei nebūtų tokio rytinio ritualo, jei niekas neįsėlintų pro duris ir nepasisveikintų...