Atmintis


Kadaise gintaras buvo tik faraonų ir carų kišenei. Menelajus stebino svečius vesdamasis į paradines menes, išdabintas auksu, sidabru ir gintaru. Penelopę, Odisėjo žmoną, pagal Homero versiją, vienas iš jaunikių viliojo karoliais iš „gintaro grūdų, spindinčių kaip saulė“. Kodėl gintaras buvo brangus? Todėl, kad retenybė. Atveždavo jį apsuk­rūs finikiečiai, užmetę prekeivių tinklą ant viso Viduržemio jūros baseino. Ak, stebuklingas gintaras! Akmuo, o bev...


Sužadėtinė Lietuvos valstybės istorijos archyve saugoma 1895 m. tardymo byla, kurios pagrindą sudaro Šiaulių apskrities valstiečio Stanislovo Rupšio, Maskvos universiteto Medicinos fakulteto studento Liudviko Vaineikio, daktaro Vinco Kudirkos ir kitų asmenų kvotos. Joms vadovavo Kauno gubernijos žandarų valdybos viršininko padėjėjas Raseinių, Telšių ir Šiaulių apskrityse rotmistras I. Semionovas. Tai „Atgajos“ draugijos byla, tarp kurios tardomųjų V. Kudirka pateko atsitiktinai. Viskas prasidėj...


Adomo Mickevičiaus Stambulas ir Burgasas Kelionė nuo Nesebaro (Bulgarija) iki Stambulo (Konstantinopolio) turistiniu autobusu užtrunka apie 7 valandas, įskaitant sustojimus ir patikras pasienyje. Daugelis turistų, ypač rusai, į Stambulą vyksta ne vieną kartą, jie žino, kur apsipirkti ir kur ko ieškoti. Įsikūrę viešbutyje, iki nustatyto laiko jie palieka grupes ir eina kas sau. Tokius, tiesą sakant, Turkijos ekskursijų organizatoriai ne itin mėgsta, nes reikia jungti turistų grupes, kurių gida...


Tai galėjo būti 1956 metais, po Kalėdų. Vėjas, apytamsis anuometis Lenino prospektas, pūgos gūsis ties aikštės kampu. Sustoju, nubraukiu nuo akių sniegą ir pirmą sykį mane nustebina čia sustingdyto parado darna: iš antikinių kolonų išdygę „unitaziniai“ žibintai plieskia šviesą į sniego sūkurius, bažnyčios nebesimato, viskas paklūsta geležinės rankos mostui. Simfonija! Tik štai tie langai, kur aprimsta snaigės, tie didžiuliai konservatorijos salės la...


1955 m. laida Senojoje konservatorijoje, Vilniuje, 6-ajame dešimtmetyje dėstė, regis, valtornę, profesorius Kajetonas Leipus (o gal vėliau tapo profesorium). Ir atsirado – greta muzikų – teatrinis fakultetas. Mano geriausias draugas Vytautas Gaidamavičius, arba Vycka, rėžė sparną (be kitų savo dėmesio objektų arba etapų) aplink aktorę Elvyrą Žebertavičiūtę. Tie teatralai pradėjo mus mokyti, kad reikia sakyti ne „taip“, o „teip“. Mat juos taip arba t...


Apybraižoje įamžinta lietuvio ir bulgarės meilės istorija. Juodu susipažino Maskvos M. Lomonosovo universitete, pažintis peraugo į stiprią meilę ir tragiškai graudų išsiskyrimą. Abipusis jausmas, kurį jaunuoliai norėjo sutvirtinti santuoka, gimė laikotarpiu, kai veikė griežtas įstatymas, draudžiantis TSRS piliečiams tuoktis su užsienio šalių piliečiais (tiesa, po kelerių metų jis buvo atšauktas, bet tai laimės jaunuoliams nebesuteikė). Abiejų šalių diplomatinės...


Liepos 10 d. profesoriui Juozapui Girdzijauskui būtų sukakę 80 metų „Mūsų Jūzaps – lietuvių kultūros tanks“, – įsišnekus apie profesorių Juozą Girdzijauską, pakeltu balsu pokalbį užviršuodavo Juozas Apu­tis. O ką pasakyti daugiau, kokiais žodžiais prabilti apie artimiausią bičiulį? „Geniuk, juk aš visai ne toks, kokį tu nori mane pavaizduoti“, – pasakytum ramiu neužgaulingu balsu. Bet mudu juk, niekas nenuginčys, gimėme tais ...


Kartą su Čiurlioniu žaidėme slėpynių. Prikišau nosį prie nuotraukos, o jo nėra. – Čia ne Tu, Čiurlioni, – provokuoju.– „Taip buvau nuvargęs, kad dargi nepasišukavau“, – teisiniesi.Tą rytą beveik nemigai, vežei pianiną, pervargai, grįždamas namo netikėtai prisiminei nuotrauką, įžengei pas fotografą ir štai. Portretas, kurį visi atpažįstame.Bet ar tik ne pakrantėje Tave sušiaušė jūrų vėjas? Juk daug bangų paliko plaukuose.Įt...


Žalia lygumų spalva. Tokia sodri, kokios Lietuvoje nerasi. „Na, –­ sako geologas Olegas, – prie Ventės rago yra ir pas mus.“ Nepamenu, nemačiau nei prie Ventės rago, nei palei Nemuną kur nors prie Veliuonos. Visai neseniai pravažiavau Joniškio rajono lygumas. Spalva ryški, bet ją gali įvardyti, o čia ji nepagaunama lyg kokiame impresionistų paveiksle. Tris dienas matai lygumas pro autobuso langą. Tiesa, į jas kartkartėmis įšoka kaimeliai ar vadinamieji agrariniai miesteliai su spalvotomis tvor...


Rudens popietę su zanavyku Kęstučiu Vaičiūnu jo vairuojamu automobiliu skuodžiame pas Rimaldą Vikš­raitį į Vilkaviškį. Suprantama, susitarę. Rengdama lokalinę monografiją apie Sintautus (Rimaldas čia gimė), kaip ir visada, stengiuosi susipažinti su savo herojais, parodyti kitų autorių apie juos parašytus straipsnius, paprašyti nuotraukų. O čia žymūnų tiek daug, garsių visoje Lietuvoje ir regione, kad atrodo Dievulis suklydo, ne lietaus debesėlius, o gabius žmogučius į šį kraštą pasiųsdamas. Pr...


Draugai