Literatūra


Broliai Jonas ir Adolfas Mekai gerai žinomi kaip kino kūrėjai, tačiau ne taip dažnai minimi kaip rašytojai ir vieni iš avangardinio žurnalo ,,Žvilgsniai“ (1946–1948) bendraautorių. Kartu su rašytoju Algirdu Landsbergiu ir menininku Leonu Lėtu broliai Mekai buvo vadinti žvilgsniečiais – keturi nedidelį menininkų ratą subūrę jaunesniųjų išeivių kartai priskiriami kūrėjai spausdino eksperimentinius tekstus Vokietijos perkeltųjų asmenų (DP) stovykloje po...


Rašant apie knygas įprasta rinktis anotacijos, apžvalgos arba recenzijos žanrą. Visi šie tekstai, net kai jų autoriai stengiasi naujoviškiau pavarijuoti, neretai dvelkia nuoboduliu, mat yra įsprausti į gan griežtus rėmus: anotacijoje būtina trumpai išdėstyti esmę, apžvalgų autoriai priversti aptarti dar ir knygos turinį, o recenzentai, galintys sau leisti kiek platesnius palyginimus bei interpretacijas, stengiasi pernelyg nenukrypti į šoną, kad nebūtų apkaltint...


Paprašyta parašyti apie įvairovę mūsų vaikų literatūroje, kiek sutrikau. Atrodė, apie ką gi čia rašyti – tos įvairovės tiek mažai... Bet gal tai tik pirmas neapgalvotas įspūdis? Nesieksiu šiame tekste didelių įžvalgų ar apibendrinimų, tai bus labiau apžvalga, kokios įvairovės galime rasti lietuvių vaikų literatūros lentynose, kas labiau domina mūsų rašytojus, o kurios lentynos kone tuščios. Taip pat iš karto reikia pažymėti, kad nesileisiu...


Šiemet Pirmosios knygos konkurso komisijai nereikėjo pratęsti kūrinių priėmimo termino. Mano lentynoje šių metų prozos konkurso nugalėtojos Indrės Motiejūnaitės apsakymų rinkinys „Vieną gražią dieną“ ilgai negulėjo. O perskaičius knygą neteko nusivilti. Didelė laimė inžinieriui sutikti architektą, kurio sumanymai atitinka pagrindinius statybinių konstrukcijų principus ir yra nesudėtingai įgyvendinami. Jeigu I. Motiejūnaitės architektūriniai projektai bent kiek pana&sca...


× Simona Bizunovičiūtė   2022 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido Pirmosios knygos konkurso laureatės Indrės Motiejūnaitės apsakymų rinkinį „Vieną gražią dieną“. Jaunoji autorė, studijavusi architektūrą Vilniaus dailės akademijoje bei dirbanti architektų biure, debiutuoja vakarais paslapčia sukurtų apsakymų rinkiniu. Pirmame apsakyme „Slėnis“ pagrindinis veikėjas pasakoja apie keistas savo mirties aplinkybes. Skaitytojas gali bandyti...


Ką reiškia būti nufotografuotai, kaip jautiesi fotografuojama? Esama įsitikinimo, kad taip „pavagiama“ žmogaus siela... Tai turbūt retorinis klausimas. Kaip tau šis kadras? Tau svarbu atrodyti? O gal nufotografuota tampi tiesiog spektaklio personaže, kuri gyvena jau atskirą gyvenimą? Kalba keičiasi, vizualėja, esama nuogąstavimų, kad teksto (tradicine prasme) greitai apskritai neliks. O galbūt iš rašytojo irgi liks tik vaizdas?   Daiva Kairevičiūtė...


Robertas Petrauskas. „Poltava“ Robertas Petrauskas ir Kristina Sabaliauskaitė – graži pora, jei imsime ir nufotografuosime juos tos pačios istorinės sienelės fone. Talentas, darbštumas, komercinis išmanumas. Abu tapo rašytojais ne studijų suole: dailėtyrininkė Kristina apsireiškė 2008 m., o sporto komentatorius, protmūšininkas Robertas – 2010 metais. Iki šiol abiejų knygos sulaukia papildomų leidimų. Abu sutartinai artėja prie 50...


Rentgeno nuotrauka Klarisai Clarice Lispector – atsainus žvilgsnis, putlios lūpos, grakštus liemuo. Be abejonės, ji labai išvaizdi moteris. Vertėjas Gregory Rabassa, lyginęs ją su Marlene Diet­rich, buvo neteisus – jos pernelyg skirtingos. „Mėlynajame angele“ šaižiu balsu traukdama „Ich bin die fesche Lola“ M. Dietrich kelia seksualinį geismą ir jaudulį. Ji – lyg graikų Eros. Vitališkumas ir gyvybė. Žvelgiant į išb...


2022 m. literatūros Nobelis skirtas prancūzų prozininkei Annie Ernaux už „drąsą ir bešališką tikslumą, su kuriuo ji apnuogina individualios atminties ištakas, susvetimėjimus ir bendruomeninius suvaržymus“. Spausdiname meno kritikės Lauros Cappelle straipsnį, parengtą pagal 2020 m. pavasarį darytą interviu su rašytoja.   Annie Ernaux dokumentiniame filme „Super 8 metai“ (rež. Annie Ernaux ir Davidas Ernaux-Briot, 2022) Tą popietę telefon...


Kito, Kitokio tema – sena kaip pasaulis. Jos ištakos prasideda ne nuo verbalinės raiškos laikų, ne nuo intelekto, o veikiausiai nuo instinktyviųjų pradų, sapnų ir vizijų, regėjimų ir haliucinacijų, kai žmogus suvokė save ne tiek kaip žmogų, o labiau kaip Kitą – gaubtasėklį augalą, didžiaakį trilobitą, spoksantį iš pirmykščio vandens, sapnuojančią grybo sporą kosmose. Ar net kaip tamsiosios medžiagos dalelę iš nematomos Visatos gelmių. Iš mit...