Pastaruoju metu perleistos dvi knygos, reikšmingos dėl skirtingų, – nors ir ne dėl literatūrinių, – priežasčių, rodančios besikeičiantį visuomenės santykį su tam tikromis konvencijomis: Neringos Dangvydės pasakų rinkinys „Gintarinė širdis“ ir Aldonos Ruseckaitės „Padai pilni vinių“. Šios dvi knygos atsiduria, galima sakyti, simetriškai priešinguose vertybinės skalės, kultūrinių nuostatų, kartu ir kokybės poliuos...
× Rasa Di Pasquale Marco Balzano (g. 1978 m. Milane) – vienas pagrindinių šiuolaikinės italų literatūros balsų ir vienas žymiausių italų rašytojų, pelnęs daugybę prestižinių literatūros apdovanojimų. Italo Calvino rašė: „Vertėjas – mano svarbiausias sąjungininkas. Tai jis veda mane į pasaulį.“ Be galo džiaugiuosi, kad atvedžiau Marco Balzano į Lietuvą. Interviu prieš penkerius metus kalbėjomės apie jo gyvenimą ir kūrybą prasidėjus pandem...
Kai 2024 m. rugpjūtį iš Lietuvos rašytojų sąjungos knygynėlio pasiėmiau solidžios apimties, daugiau nei 700 puslapių Viktorijos Daujotytės knygą, nė nepamaniau, kad ji netrukus keliaus į bestselerių ir „Metų knygos“ kategoriją, – įsivaizdavau ją kaip kamerinį, mažai auditorijai skirtą leidinį. Toks lūkestis susijęs ne tiek su pačia knyga, kiek su išankstiniu, pasirodo, nelabai teisingu įsivaizdavimu apie visuomenės skaitymo papročius, mat vien knygos apimti...
Ar pastebėjote, kad sulaukę maždaug keturiasdešimties poetai linkę atskleisti, kad patiria kokį nors lūžį? Kūryboje nustoja draskytis, eksperimentuoti. Prasideda nuosaikesnis kūrybos etapas. Trečioji Linos Buividavičiūtės poezijos knyga „Kelionių“ savaip patvirtina šį dėsnį. Tai kol kas švelniausio turinio jos tekstų rinkinys, kuriame mėginama susitaikyti su savimi. Nustebino net pakitusi poetės intonacija – kreipinys į save su pagarba, rašant &bdquo...
× Lina Simutytė Šiemet pasirodė trečioji Arno Ališausko poezijos knyga „Užkadrinis balsas“ („Baziliskas“). Tiesa – visiems klausinėjusiems, kada gi ji išeis, teko palaukti. Pertrauka tarp pirmosios knygos „Prisukama karalystė“ (Rašytojų sąjungos leidykla, 1996) ir antrojo eilėraščių rinkinio „Rentgeno nuotraukų albumas“ (Rašytojų sąjungos leidykla, 2007) truko vienuolika metų, o šįsyk to...
× Laima Kreivytė, Akvilina Cicėnaitė Jau porą metų Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vyriausioji mokslo darbuotoja dr. Solveiga Daugirdaitė kartu su kolegėmis atlieka tyrimą, skirtą septintojo ir aštuntojo dešimtmečio kartos skaitančioms moterims. Joms pateikiamas klausimynas, apimantis įvairias literatūros poveikio sritis, asmeninio augimo klausimus, perėjimo iš vienos santvarkos į kitą patirtis. Tarp apklaustųjų yra ir Laima Kreivytė. Šįsyk buvo pr...
Vidutinių platumų klimato ir atogrąžų regionuose, kur hominidai išsivystė į žmones, pagrindinis rūšies maistas buvo augalinis. Paleolito, neolito ir priešistoriniais laikais nuo šešiasdešimt penkių iki aštuoniasdešimties procentų maisto tuose regionuose buvo surankiota; tik atšiauriausioje Arktyje maitintasi daugiausia mėsa. Mamutų medžiotojai paliko ryškiausius pėdsakus ant urvų sienų ir sąmonėje, bet iš tikro, kad i&s...
Asmeninio archyvo nuotr. Per pastarąjį šimtmetį kolonijinių kalbų literatūros kanonai patyrė tris dideles transformacijas, susijusias su dekolonizacija, feminizmo judėjimu ir šiuo metu vykstančia technologine revoliucija. Pirmosios dvi transformacijos – politinės ir ideologinės, trečioji – formali. Pirmosios iš esmės susijusios su besikeičiančia politinės galios sistema pasaulyje ir valdymo principais, konkrečiai – su perėjimu nuo imperialis...
„Gimbutas Street Band“ – taip vadinosi poetinis ir muzikinis performansas, kurį 2023 m. inicijavo kuratorė Justė Kostikovaitė, pakvietusi dalyvauti poetę Eileen Myles (asmenvardis they) ir menininkę, poetę Laimą Kreivytę. Tai buvo įsivaizduojamas pokalbis su lietuvių archeologe, antropologe, feminizmo ikona Marija Gimbutiene, o kartu kvietimas Jogailos gatvei, kurioje M. Gimbutienė gyveno dalį vaikystės, suteikti jos vardą. Apie M. Gimbutienės įtaką, kūrybos procesą, šei...
Kai buvau dar lietuvių filologijos pirmakursė, vienas dėstytojas ištarė žodžius, kuriuos iki šiol nešiojuosi: „Ką rašyti, kai viskas jau parašyta?“ Dažnai prisimenu šitą ištarmę ir kai pati rašau poeziją, ir kai vertinu kolegų tekstus. Skaičiau Vytauto Stankaus ketvirtąją poezijos knygą „Renkant kaulus“ ir ilgai galvojau, kodėl ji iškart tapo mano mėgstamiausia autoriaus knyga, nors kalbama, regis, apie a...