Kartais geros knygos lieka nepastebėtos. Daugelis pražiūrėjome dar užpernai lietuviškai išleistą savitą ir reikšmingą vokiečių autoriaus romaną. Tiesa, pažįstu bent tris jį skaičiusius literatus, bet šis vertimas nesulaukė nė vienos lietuvių skaitytojų reakcijos platformoje „Goodreads“: neregėtas atvejis. Apsileidimas, atsitiktinumas? Ar vis dėlto – dėsningumas? Lutz Seiler, „Stern 111“, vertė Zita Baranauskaitė-Danielienė, V.:...
Apie poeto gyvenimą ir biografijos įtaką nustatant kūrybos vertę Pirmiausia, apie ką pagalvosime išgirdę šio XIX–XX a. sandūros poeto (savęs tokiu, ko gero, ir nelaikiusio, šiandien gerokai primiršto) pavardę, greičiausiai bus skurdas ir džiova. Taip, Pranas Vaičaitis, žinomas dėl savo elegijų, mirė anksti ir tikrai nuo džiovos, tačiau jo gyvenimo paveikslas nėra toks niūrus: galite jį įsivaizduoti panirusį į poezijos tomelį sode, tarp žied...
Rimti Nobelio premijomis apdovanoti mokslininkai, 1988 m. savo prietaisais ištyrę vandens ypatumus, paneigė prancūzų imunologo Jacques’o Benveniste’o iškeltą hipotezę, kad vanduo turi atmintį, ir priskyrė ją pseudomokslui: vanduo neturi atminties, neturi ir negali turėti – molekulės itin chaotiškos, struktūra pernelyg laikina. Laimei, ši išvada negalioja menui. Mene vanduo kuo puikiausiai gali turėti atmintį, dėl to jis nevirs pseudomen...
JAV gyvenančio poeto, vertėjo, eseisto Jono Zdanio naujausios knygos „Išeivystės fragmentai: Atlanto pakrantėje“ eilėraščiai – labai vaizdingi ir tapybiški, o jų fragmentiškumas šiek tiek primena Jono Meko kūrybą dėl „nuotrupavimo“, vaizdinių fragmentavimo, kai kur ir dėl žodžių taupumo. Septintasis poeto rinkinys, išleistas Lietuvoje, anot Kornelijaus Platelio, yra konceptualesnis, niūresnis, emocingesnis už ankstesnius, ja...
Johną Maxwellą Coetzee, Pietų Afrikos ir Australijos nobelistą, atradau kitados, rodos, Lauryno Katkaus patarta perskaityti jo romaną „Nešlovė“. Sukrečianti knyga, pelniusi rašytojui antrąjį Bookerį, apie išprievartavimą, smurtą, diskriminaciją, žiaurumą, abejingumą, atgailą, susitaikymą, reputaciją, daugiasluoksnė kaip svogūnas, kartu parašyta sausu be jokių literatūrinių gražumynų stiliumi, kuris man atrodė kaip rėžtuku pjaustomas stiklas. ...
Apsakyme „Amžinai virš galvų“ berniukas leidžia tryliktą gimtadienį prie baseino, kurio aplinka apibūdinama taip: „Tenai, kitame baseino gale, yra nardymo rezervuaras ir aukštas šokinėjimo bokštas. Už jų stovi UŽK NDINĖ...“ Kaip matome, žodyje trūksta vienos raidės. Pirmąkart skaitant Davido Fosterio Wallace’o (1962–2008), kurio lietuvių skaitytojams tikriausiai nebereikia pristatinėti, apsakymų rinkinį „Trumpi pokalbiai su at...
Zyta Rudzka, „Tas juokiasi, kas dantis turi“ Keistas jausmas, kai atsiverti knygą ir staiga supranti, kad jos veikėją kažkur jau esi sutikusi. Ir ne šiaip kažkur – savo pačios kūrinyje. Vienoje mano knygų taip pat yra šiurkščiakalbė paribių moteris Vera. Tiesa, ji jaunesnė ir, kaip personažas, gerokai mažiau išplėtota (išnyra tik trumpam pasipasakoti, kaip jos sugulovas užmušė ir apvogė didelę ponią). Visai kitaip yra su Zytos...
Rubrikoje „Pasibaigęs tiražas“ kultūros žmonės prisimena seniau leistas knygas Tebeturiu tą knygą, kuri įsispaudė į mano galvojimus, mąstymus, jutimus, rašymus, veikė, įtakojo, tos knygos pėdsakus nesunku atsekti ir lietuvių literatūros tyrimuose, ir autobiografiniuose tekstuose, ir priartėjimuose prie meninių raiškų. Knyga, kurią ką tik perverčiau, paglosčiau popierinį viršelį su klasikinių kolonų įbrėžiais, – Šatrijos Raganos &bdquo...
Lietuvos skaitytojų susidomėjimas Olgos Tokarczuk kūryba, ypač paūmėjęs šiai gavus literatūrinę Nobelio premiją, neslopsta. Išverstos ir išleistos jau bene devynios jos knygos, įskaitant reikšmingąją, vainikavusią kūrybinius ieškojimus, – romaną „Jokūbo knygos“ („Księgi Jakubowe“, 2014; lietuviškas Vyturio Jaručio vertimas – 2022). Praėjusiais metais įgijome galimybę pažvelgti į šios rašytojos kūrybo...
Mindaugo Kvietkausko poezijos knygą „Gruntiniai vandenys“ skaičiau ilgai, kiekvieną kartą vis aiškiau suvokdama jos poliglotišką prigimtį. Vartodama šį terminą rizikuoju, bet sunku rasti tikslų žodį poezijai, kurios autorius naudojasi gebėjimu stilistiškai laisvai nardyti tarp skirtingų kultūrų, laikų, kontekstų – tarsi tarp prijaukintų kalbų. Apie tai mąstyti paskatino ne tik sodrūs eilėraščiai, bet ir paties M. Kvietkausko palaikomas intelek...