Rašytojas, publicistas, žurnalistas Miljenko Jergovićius gimė 1966 m. Sarajeve (Bosnija ir Hercegovina), bemaž 30 metų gyvena ir dirba Zagrebe (Kroatija); vienas žymesnių savo kartos atstovų; kūriniuose gvildena karo niokojamo Sarajevo, Bosnijos istorijos ir skausmingų laikotarpių, buvusios Jugoslavijos komplikuotos tapatybės, kultūros ir istorinių įvykių temas. Tarptautinį pripažinimą pelnė apsakymų knyga „Sarajevo Marlboro“ (1994); parašė romanus „Riešutm...
Išlipęs ant kranto Kernius atsisėda kylančio šlaito papėdėje ir lyg tarp kitko užvertęs galvą žvelgia į debesis. Jo žvilgsnis bukas ir tuščias, nieko nemato. Nuo jo trumpų plaukų varva vanduo. Sunėręs ant kelių rankas nykščiais laiko parėmęs smakrą ir bežiūrint į jį man dingteli, kad niekada nesu mačiusi jo sėdint tokia poza. Turėtų būti nepatogu. Be to, čia, paežerėje, klampus tamsiai rudas molžemis ir Kerniaus kojų pirštai greitai susmenga į tą tirštą...
Bruno Schulzas (1892–1942) – lenkų rašytojas, dailininkas. Gimė, didžiąją gyvenimo dalį praleido ir buvo nušautas Drohobyče (dabar Ukraina). Lvive studijavo architektūrą, Vienoje – dailę. Dirbo dailės ir darbų mokytoju. Išleido du apsakymų rinkinius – „Cinamoninės krautuvės“ (1933) ir „Klepsidros sanatorija“ (1937), kurie 2000-aisiais lietuviškai išleisti viena knyga (vertė Leonija Malakauskienė). B. Schulzo...
Rudenį lietuvių kalba ketinama išleisti lenkų poetės ir prozininkės Julios Fiedorczuk (g. 1975) romaną „Po saule“. Tai savotiška saga, atskleidžianti, kas gali vykti ir vyksta po saule: poetinis pasakojimas apie mūsų „beveik kaimynus“ Palenkės žmones ir apskritai žmogaus gyvenimo trapumą – žmogaus ir gamtos sąsajas, savo kelių meilėje, kančiose ir mirtyse ieškojimus. J. Fiedorczuk – poetė, prozininkė, vertėja, literatūros kritikė, Var&sca...
Lupdavo, jei pargrįždavau namo nors kiek vėliau – sakydavo, kad visur pilna pedofilų. Ir tikrai ne kartą mačiau krūmuose nuleistomis kelnėmis besismaukančius, į vaikus spoksančius vyrus. Gal juos, kaip ir tuos tūkstančius benamių šunų bei kačių, susėmė tais pačiais metais, o gatvėse paliko vien mažiau pavojingus bomžus (narkomanų dienomis neregėdavau – reikėdavo tik švirkštus iš smėlio dėžių išsirankioti). – Ne mergaitė, o žvėris,...
vakar vykusiame susirinkime pagaliau pasirinkome prioritetinę kryptį (brūkšnys) dirbsime su auksiniais šaukštais (taškas) kol kas dar nei sekretorė (kablelis) nei mano verslo partneris nežino (kablelis) kur visa pasisuks ir ar išsilinguos (kablelis) tačiau mano intuicija sako (kablelis) kad ši kryptis yra nepaprastai pelninga (kablelis) dinamiška ir taip toliau (taškas) man gaila retkarčiais mūsų švaistomo laiko (...
Rimtai pavarė, pasiekėm visišką dugną, – sakau gipsuota ranka grabaliodamas tarp žvakidžių, – žemiau kristi nebėra kur. Kaip tyčia sulig tais žodžiais žvakidė išsprūsta man iš pirštų ir teškiasi į Pilies gatvės akmenis. – Atsiprašau, – mojuoju pirkėjai prieš nosį gipsu, – nesgrabaila. – Nieko baisaus, – dirbtinę šypseną demonstruoja damutė. – Aš tuojau, norėjote šit...
Veprių politechnikos mokyklą uždarė 2000-aisiais. Nuo tada mokyklos pastatas ir bendrabučiai apleisti. Šioje šviesos stokojančioje švietimo įstaigoje budi kadaise čia mokytojavęs vyras. Sutikęs potencialius įsibrovėlius, jis atveria užrakintas mokyklos ir bendrabučio duris. Tam, kad niekas pro langus neliptų ir durų nelaužytų. O už jų – sustojęs laikas ir apmirusi gyvybė. Pastatas neišvengiamai sunyks, klasėse kabančius plakatus nublukins per užuolaidų skepetas...
Ugnė buvo paprasta strazdanota mergina ryžais plaukais. Vidutinio ūgio, liesoka – tokia, kokių nevadina gražiomis. Jos keistą išvaizdą linksniuodavo mokykloje, ji sunkiai pritapdavo prie bendraamžių, tad radusi giminišką sielą laikydavosi įsikibusi kaip lobio. Paskutiniais mokyklos metais Ugnė atrado dvasinį pasaulį ir visa galva į jį paniro. Taip sutiko žmones, kurie ją priėmė, vertino, kviesdavosi dalyvaudavo dvasinėse praktikose – pagaliau mergina pajuto t...
Šioje spaudai rengiamo Marko Zingerio romano „Kai pasaulis buvo gražus“ dalyje pasakojama apie Nojų ir Bitę – guvią, žvalią, bet jau pagyvenusią porą, žurnalistą tarptautininką ir dailės galerijos Vilniuje savininkę, keliaujančius per Madridą į Kanarus pas sūnų Harį. Bitė dar nežino to, kas jos vyrą spaudžia kaip akmuo ant krūtinės: jų namai Lietuvos pasienyje užimti svetimos kariuomenės. Nojus apie tai sužinojo įsijungęs kompiuterį skrydžio metu ir dabar atidėlioja akim...