Proza


    Šimtu procentų žinau, garantuoju, galvą guldau, kad jūs mane įtarinėjate. Ninada lia lia, vieno sakinio pakako, ir kaipmat susidarėte įspūdį – kvaiša. Jei norit akis pudrinti, prašom, durys atviros, tiksliau, rankos laisvos, puslapiai nesuklijuoti, verskite, čiupkite kitą žurnalą, kitą portalą, skaitykite straipsnį apie vienišą senstančią moterį ir aiškinkite, kad vertinate ją be jokių išankstinių nuo­statų. Aš gi kiaur...


Olegas Volkovas. Tiubeteikos

2023-07-25 14:42:59

    „Žinokit, po šio epizodo nebebus savas“, – sakė gydytojas raudona nosimi – iš tų, kurie mėgsta stikliuką, o ne klounadas – bet jo žodžiai negėlė.  Nors žodžiai „tėvas“ ir „savas“ rimuojasi, nederėjo ir anksčiau, tačiau svetimu tėvo vadinti taip pat negalėčiau. Pilkų atspalvių pasaulyje tokie žodžiai kaip „savas“ ir „svetimas“ atrodo pernelyg nespalvoti, neatskleidžiantys tam tikrų...


Geležinė saga Šakalas taip nevykusiai brukosi pro krūmus miške, kad net išplėšė sagą iš sermėgos, o ši nuriedėjo pakalne ir prasmego samanose. Kaip tu ją berasi? Šakalas plevėsavo skvernais, gūžėsi ir šalo. Ne tik šalta, bet ir negražu: plaikstosi šen ir ten. Šį kartą sumanė prikniedyti geležinę sagą. Tvirtą, patikimą, amžiną. Užsuko į sagų parduotuvę. Pardavėja lapė išjuokė šakalą: – Tai bent! Gel...


Nerijus Cibulskas

2023-07-06 20:42:41

  Branduolinė pelė   Jau savaitę miestelyje slėpėsi branduolinė pelė. Septyniolikos kilotonų trotilo košmaras gyvame apvalkale, per apmaudžią klaidą ištrūkęs į laisvę ir dabar galintis būti bet kur. Tą košmarą lengvai galėjo pritrėkšti kokios nors senolės virtuvėje rūdijantys spąstai, sumedžioti valkataujančios katės ar pervažiuoti sunkiasvorė šiukšliavežė. Nors laboratorijos darbuotojai ir buvo pamąstę apie neigiamus eksperimentų scenarij...


Sylvia Plachy. „Kaltė“, 1985.   Pernelyg efemeriška Šunys, katės, barsukai, triušiai, galvą kinkuojantis arklys... Kas tie gyvuliai ir gyviai? Įdomiau, kas tie „kiti“. Nežinau, kieno aš pusėje. O rodyti galią gebėjimu verbalizuoti – pernelyg efemeriška... Žmogus su gyvuliais gyveno po vienu stogu, paskui juos išvijo, ratas apsisuko – šie vėl sulindo po tuo pačiu stogu. Šunys, katės, še&sca...


Tada rašė... Tokia ir būdavo pradžia, ji vėliau virsdavo istorija, kaulais, akmenimis, besidraikančiomis plėnimis, niekuo, žeme. Vienijančia atminties gija. – O jeigu liftas sustos? – įsibaiminusi mergikė klausia Ėvės. – Nesustos. Paskutiniame aukšte pro langą ir marias, ir jūrą išvysi, – Ėvė ramina Ilzę.  Turės dabar su tuo vaiku praleisti pusdienį, kol Tisaitis tvarkys reikalus mieste. Taip jau atsitiko, kad jo žmona pasiligojo – prie&...


      Toks žaidimas Nekenčiau jo. Jis sugriovė mano gyvenimą. Iš pradžių kritikavo, paskui šmeižė. Netgi sukūrė sąmokslo teoriją ir sufabrikavo įrodymus, kad mane viešai paženklintų monstru. Deja, jam tai pavyko – naivūs žmonės patikėjo nesąmonėmis, nepaisydami teiginių, kad tariami įrodymai nepasitvirtins jokiame teisme. Jis sugriovė mano gyvenimą. Aš nusižudžiau. Užuot miręs, pajutau kažką ant savo galvos. Nusiėmiau. Tai buvo futurist...


Palaiminti turintieji už ką susimokėt, nes jiems bus parduota. I. M. S. 1, 1–1   Aistės Pilkauskaitės nuotrauka   – Skenuokite prekę, – kaskart išgirstu vargdamas su kokiais nors džiūvėsiais ir bandydamas surasti ant maišelio brūkšninį kodą, kurio dėl pieno ąsotėlių piešinio, maistingumo lentelių ir pro plastiką persišviečiančių džiūvėsių visai nesimato. Sukioju maišelį ir šiaip, ir taip, eilė už manęs...


  Tekstai gimė tyrinėjant vaikystės prisiminimus, kurie dažnai atrodydavo mistiški. Aprašomi kasdieniai darbai, šventės, įvairūs įvykiai. Tyrinėjant šiuos prisiminimus, man pačiai tapo nebeaišku, ar tai tikrai yra kasdienis rituališkumas su magijos prieskoniu, ar tik bandymas sudominti vaiką kasdieniais darbais. Tokie patyrimai skatino maginį mąstymą matyti kaip vidinio ir išorinio pasaulio simbiozę.   Palių gatvė, kurioje gyvenome, &...


Roberto Bolaño. Sensinis (II)

2023-05-13 14:39:45

        Vido Drėgvos piešinys   Rugpjūčio pabaigoje nusiunčiau jam atviruką. Parašiau, kad galbūt pasibaigus sezonui jį aplankyčiau. Tik tiek. Kai rugsėjo viduryje sugrįžau į Cheroną, tarp negausios, po durimis susikaupusios korespondencijos radau laišką ir nuo Sensinio su rugpjūčio 7 dienos pašto spaudu. Tai buvo atsisveikinimo laiškas. Rašė, kad grįžta į Argentiną, kad demokratijos sąlygomis jam niekas nieko nepadarys,...