Vido Drėgvos piešinys Rugpjūčio pabaigoje nusiunčiau jam atviruką. Parašiau, kad galbūt pasibaigus sezonui jį aplankyčiau. Tik tiek. Kai rugsėjo viduryje sugrįžau į Cheroną, tarp negausios, po durimis susikaupusios korespondencijos radau laišką ir nuo Sensinio su rugpjūčio 7 dienos pašto spaudu. Tai buvo atsisveikinimo laiškas. Rašė, kad grįžta į Argentiną, kad demokratijos sąlygomis jam niekas nieko nepadarys,...
Nuostabu, kiek daug temų telpa šioje nedidelėje istorijoje: meilė, draugystė, neviltis, politinės tragedijos, tremtis, nesąžiningos manipuliacijos, kurių priversti griebtis rašytojai, kad išgyventų ir išlaikytų šeimą. Visa tai atsiskleidžia per susirašinėjimą laiškais, kuris prasidėjo tiesiog iš smalsumo ar užgaidos, ir tęsėsi metų metus. Sudėtingiausia, kad, kaip rašo vienas jo skaitytojas, Roberto Bolaño toks kupinas nuorodų...
Mažos balutės palei kelią, pasirodo, visai didelės, kai ištykšta į viršų, mašinų ratų staigiai ir įkypai išstumiamos iš savo krantų. Pūkšt, pūkšt – kadaise blizgantys automobilių šonai dabar apaugę kupranugario vilna, kabančia susicukravusio purvo gumulais. Visur tas purvas, netgi atrodo, kad pačiame arbatos puodelio dugne – ne arbata, o irgi kažkas kupranugariškai pilkšvo, gniutuluoto, susiklijavusio. Kažko...
– Taip ir padaryk, Jovilai, nusipirk naujus batus, – padrąsino mane Laura, vos sužinojusi, kad pagaliau susiradau darbą. Nors mikroschemas lituojant turbūt niekas nežiūrės į mano kojas, tačiau tenka pripažinti: senieji batai visas įmanomas materijos rūšis per save jau košė pro visus įmanomus plyšius. Kulniuojant Laisvės alėja kišenėje smagiai skimbčiojo grąža, ir pagalvojau, kad jei monetos trinasi viena į kitą – jau seksas. O po sekso gimsta vaikai....
Jei dabar Herkaus paklaustum, ką užrašyti ant jo kapo, nedvejotų: +++++++++++++++++++++++++ Herkus buvo įsimylėjęs ne kartą, norėjo mirti ne kartą, bet vedė ir mirė tik vieną sykį. ++++++++++++++++++++++++++ Laumžirgis ryte pabunda susirietęs, dažniausiai nesąmoningai smaukosi. Tada įsijungia porno. Baigia. Pusryčiams – dribsniai. Įvairiausių dydžių ir spalvų užpakaliai iš pakelio krenta į pieną. Traška tarp dantų, malasi, stemple keliauja į skr...
Močiutė grybaučiutė Iš keturių gyvybės karalijų – žmonių, gyvūnų, augalų ir grybų – man labiausiai rūpi grybai. Rudeniop, kai gamta lėtai ir spalvingai ruošiasi apmirti, kai visa užaugę, nužydėję ir sunokę, žemė ima juos gausiai gimdyti. Mane pagauna galinga miško trauka, neįstengiu jai atsispirti. Nesvarbu, kurioje pasaulio vietoje būčiau, kur gyvenčiau, dirbčiau ar keliaučiau, rudenį metu visus darbus ir grįžtu į tėviškės mišką. Galvoje tik viena...
Urmas Vadi (g. 1977) – estų prozininkas, dramaturgas, kultūros žurnalistas, Baltijos šalių literatūros žurnalo „No More Amber“ estiškos dalies redaktorius. 2022 m. rugpjūčio 19 d. U. Vadi viešėjo Biržuose, tarptautiniame šiuolaikinės literatūros forume „Šiaurės vasara. Gyvūnai ir kiti“, su Virginija Cibarauske ir vertėja Agne Bernotaite-Jakubčioniene dalyvavo pokalbyje apie savo kūrybą, estų prozą ir gyvūnų vaizdavimą literatūroje....
Olivia Laing (gim. 1977) – britų prozininkė, kultūros kritikė. Lietuvių skaitytojams ji dar visai nežinoma, nors yra viena įdomiausių šiuolaikinių autorių. 2014 m. pelnė Eklso britų bibliotekos rašytojų apdovanojimą, 2018 m. – Windhamo-Campbello literatūros prizą, 2019 m. – Jameso Taito Blacko memorialinį prizą už romaną „Crudo“. Spausdiname ištrauką iš 2016 m. išleistos knygos „Vienišas miestas“. Tekstas para&s...
Iwanas Wyrypajewas (g. 1974, Irkutske) – dramaturgas, teatro ir kino režisierius, aktorius. Baigė Irkutsko teatro mokyklą, mokėsi Maskvos B. Ščiukino teatro institute. Gyvena Varšuvoje, yra Lenkijos Respublikos pilietis. Pjesės statomos visame pasaulyje nuo Pietų Korėjos iki JAV. I. Wyrypajewas stato spektaklius Europos, JAV teatruose, yra privačios teatro kompanijos WEDA PROJECT Varšuvoje generalinis prodiuseris. Filmų „Išgelbėjimas“, „&Scaron...
Moteriai, kuri nori rašyti, reikia turėti pinigų ir savą kambarį. Šiuos Virginios Woolf žodžius prisiminiau vieną birželio popietę, kai už lango plieskė karštis, Vilnius tirpo ir liejosi akyse, slėpėsi kondicionuojamose patalpose ir Bernardinų sodo šešėliuose. Praėjus beveik šimtui metų nuo V. Woolf esė „Savas kambarys“ pasirodymo, biure, kur prie ovalaus stalo sėdime penkiese – notarė, vertėjas, nekilnojamojo turto agentas, m...