Publicistika


× Lina Simutytė Kai paskutinį kartą susitikau su jaunosios kartos poetu Simonu Bulotu, iš kuprinės jis traukė ir dalijo gatvinį kultūros žurnalą „Dešra ant žaizdos“. Tuo metu Simonas buvo vyriausiasis šio leidinio redaktorius. Šiandien jis prisistato kaip puodžius Etno elfas, o iš kuprinės kasryt traukia laiškus, laikraščius, žurnalus ir kitus žmonių laukiamus siuntinius, nes Lietuvos pašte dirba laiškininku. Su Si...


Iš šiaurės vakarų Londono į Dulvičo paveikslų galeriją (Dulwich Picture Gallery) nuvažiuoti viešuoju transportu užtrunka apie valandą. Pastarąjį kartą čia lankiausi 2017 m., kai buvo surengta Vanessos Bell, Virginios Woolf sesers, darbų paroda. Įlipu į metro, pakeičiu liniją, dar apie 20 min. autobusu nuo Brikstono iki Dulvičo. Jau autobuso stotelėje nugirstu lietuviškus žodžius. Saulėtas sekmadienis, tik po 10 val. ryto, keturi galerijos kambariai, kurių sienos nukab...


Filmas „Poetas“ – tai bandymas vienu grybšniu apimti baisų laikotarpį. Ne praeities, nes dar tęsiasi. Pažįstamas eiliuotojas, ne valdiškas ir ne tautiškas, yra mėginęs atversti šį skausmų puslapį posmais:   Filmo „Poetas“ (rež. Vytautas V. Landsbergis ir Giedrius Tamoševičius) kadras   Kaip atėjo atėjūnai – aikštėse gulėjo kūnai. Anys da ir tuos kapojo. Katram rankų, katram kojų. Ir sugrūdo šu...


Daugiau vyrų – daugiau prestižo – daugiau pinigų Kultūra Lietuvoje – vienas tų neprestižinių sektorių. Kultūros neprestižą rodo menkos privataus verslo investicijos, mikroskopinės reklaminių rėmimų sumos, neįsisukanti mecenatystė, po kiekvienų Seimo rinkimų nė vienai partijai nereikalingas kultūros ministro portfelis, o viską vainikuoja faktas, kad šio sektoriaus atlyginimai – vieni mažiausių šalyje. Lietuvos kultūroje dirba vien moterys („vien&ldquo...


Daugybiškumai ir srautai – mugės patyrimo ribos Esama renginių, kurių neįmanoma patirti kaip visumos – jie bet kokiam suvokėjui duoti vien fragmentiškai. Ir visai ne todėl, kad kiekvienas patiria iš savo perspektyvos – šitoks „subjektyvumas“ veikia dalyvaujant bet kokiam renginyje. Tačiau, skirtingai nuo kinematografinio, muzikinio, draminio spektaklio, kuris bent kaip duotis yra visiems vienas – nesvarbu, kad patiriamas skirtingai...


Neįvardyta vasaros diena. Su Ji-soo užeiname į Vokiečių g. „Caffeine“. „Ar yra ledinės amerikietiškos kavos?“ – klausia. „Pas mus nebūna ledinės“, – atsakau sutrikusi. „Kaip nebūna?“ Teko imti ledinę latę. Teko, nors lig tos dienos nebuvau susimąsčiusi, kodėl pas mus neparduoda ledinės amerikietiškos kavos. Prireikus papasakoti apie Pietų Korėją (po kelių dienų sueis metai, kai gyvenu Seule), visada kiek suglumstu ir neži...


Narius Kairys. Baimė

2023-03-17 08:33:53

Ištrauka iš rašomos knygos apie piligrimystę Japonijoje „yurayura ゆらゆら“   Ir štai aš čia, Tokijuje. Stoviniuoju Ueno parko prieigose. Ant šaligatvio bortelio po užpakaliu pasitiesęs kartoną sėdi susikūprinęs benamis. Apsistatęs visokiais maišais ir krepšiais nelyg siena nuo pasaulio medituoja savo kasdienybę, o gal skaisčiai rusvais žiedais apsipylusią netoliese augančią sakurą. Galbūt ir aš netrukus tapsiu –...


Mano močiutė turėjo dvi dideles dėžes vaistų. Visur jas nešiodavosi. Nuo spaudimo, nuo širdies, nuo nervų, nuo nematomumo. Kaip kitaip mažesnė už žolę (nes viskas kitiems) šeimos matrona taptų pastebėta? Dar jai užeidavo keisti dusulio priepuoliai, kaip dabar girdžiu riksmus: „Smaugia!“ Kartais atrodo, kad visas vaikystės gyvenimas rikiavosi pagal močiutės ligas. Grįžtu iš mokyklos smagiai nusiteikusi – ant nosies Kūčios, Kalėdos, bet džiūgauti negal...


× Zigmas Pakštaitis Su Oleksijumi Rudenka susipažinome 2022-ųjų vasarą, kai ieškojau vertėjo į ukrainiečių kalbą. Doktorantas, tyrinėjantis Ukrainos, Lenkijos ir Lietuvos istoriją, išmoko lietuviškai dėl mokslinių tyrimų, o prasidėjus karui, tapo įvairių paramos iniciatyvų dalyviu ir kūrėju. Dabar savanoriauja „1K“ paramos fonde, renka ir pristato paramą Ukrainos kariuomenei, dirba „Trident Defense Initiative“ vertėju bei atstovu spaudai...


Už nugaros penki jaunuoliai diskutuoja apie artėjantį šimtadienį. Piktinasi, kad datos parenkamos nelogiškai – niekas neskaičiuoja lygiai 100 dienų. Kalba rusiškai, įterpdami be akcento tariamus lietuviškus žodžius „pamoka“, „lietuvių įskaita“ ir pan. Iš konteksto pavyksta suprasti, kad bent dalis jų lanko lenkiškas mokyklas. Vietovėje, kurioje gyvenu, yra lenkiška mokykla ir darželiai, lietuviškų – nė v...