Publicistika


× Valentinas Sventickas Dalia Grinkevičiūtė, dabar žinoma kaip ryškiausia tremties literatūros rašytoja, buvo ištremta kartu su tėvais ir broliu 1941 m. birželio 14-ąją. Tada jai buvo 14-a. Tremties vieta negalėjo būti blogesnė – Trofimovskas prie Laptevų jūros. Amžino įšalo žemė. Kaip ten kas buvo, šįkart nepasakosiu, nes užsimojau papasakoti „detektyvu“. Speigo ir bado sąlygomis Dalios motina sunkiai susirgo, sakė dukrai „bent...


× Svenja Flaßpöler   Prieš porą metų Berlyne penktadieniais traukiniu važiuodama į darbą stebėdavau įsiaudrinusius ar nuobodžiaujančius paauglius su plakatais pakeliui į eilinę demonstraciją. Ir jie – kaip į darbą... Plakatuose – daug tiesioginių kreipinių į suaugusiuosius, paliekančius kalnus šiukšlių, kenčiančią žemę... Jiems. Kaltinimai gana pikti, jų adresatai sutrikę. Apie jaunimą girdėdavau tik liaupses: „Pagaliau...“ Sup...


  2021-aisiais sukanka 500 metų, kai Martinas Lutheris ištarė istorinę frazę: „Ich kann nicht anders“ („Aš negaliu kitaip“). Dauguma vakariečių yra girdėję apie šį kovingą vokiečių teologą. Pagaliau 80 mln. protestantų vadina save liuteronais. O štai Erazmas Roterdamietis, vienuolių apkaltintas padėjęs kiaušinius, kuriuos išperėjo M. Lutheris, tokio populiarumo nesulaukia. Šiandien XVI a. humanistų kunigaikštis...


× Lina Laura Švedaitė   Filosofas, kino teoretikas ir scenaristas Nerijus Milerius sako, kad jam miestas atsiskleidžia atsidūrus prie vandens. Paryžiuje – Senos krantinės, Niujorke – Bruklino ar kitų tiltų ir pan. Apie Vilnių kalbėjomės ne Neries krantinėje, bet už mano lango, tolumoje, tamsus upės vanduo tyliai nešė sostinės grožį ir purvą.     Ar laikote save vilniečiu? Seniau esu pajuokavęs, kad pirmiau esu vilnietis, o tik tada –...


Gatvės mada iranietiškai Sulaukti pastabų iš pašalinių dėl savo aprangos tik­rai nemalonu. Plaukų išlindę per daug, nuogos pėdos matyti, nė ilgo sijono negalima... Stipriai įsižeidusi patikros punkte kraustau kuprinę ieškodama kojinių, nes šalia stovinti ir net neketinanti trauktis policininkė su tobulu hidžabu vis paragina sakydama, kad kitaip galiu nespėsti į skrydį. Stebiuosi: dar tokių akibrokštų pasitaiko? Pasirodo, orams atšilus...


  Andrejus Sacharovas (1921–1989), kurio šimtmetį pasaulis mini gegužės 21 d., – vienas žinomiausių XX a. fizikų, garsiausias rusų disidentas ir žmogaus teisių gynėjas. Asmenybės mastą geriausiai apibūdina kraštutinumai: iš pradžių vandenilinės bombos tėvas, Stalino bei Lenino premijų laureatas, triskart Socialistinio darbo didvyris... Vėliau – humanistas, Nobelio taikos premijos laureatas, liaudies priešas, dieną naktį saugomas tremtinys (saug...


 Turiu prisipažinti: istorija, kurią išgirdau keliaudama „Neakivaizdinio Vilniaus“ (neakivaizdinisvilnius.lt) parengtu maršrutu „Paskui mamutą“, mane prikaustė. Kai praėjusią vasarą Vilniaus universiteto Geo­logijos muziejus paskelbė, jog vėl galima ne tik išvysti viešinčio mamuto Gošos griaučius, bet ir sekti Vilniaus mamuto pėdsakais, apsilankiau kelis kartus. Ekskursijas vedė geologijos mokslų daktarė Eugenija Rud­nickait...


 Turbūt baisiausiu akademinės leksikos žodžiu man tapo „klasteris“: tarsi koks terminologinis (termitologinis?) Kthulhu1 jis vis pasirodo kur nors vidury institucinės kalbos sakinio ir tada jau beveik regi klastingus švietimo globalizatorių dalgius, besikėsinančius užplumpinti lietuvių kalbą lygioje vietoje. Keisčiausia, kad net ir patys suklasteriuotieji dažniausiai gerai nežino, ką šis terminas reiškia: lyg ir kelių kabinetų veiklos sujungimą, lyg ir pana&...


  Maži vaikai savaime išmoksta kalbą – be vadovėlių ir VLKK nurodymų. Ar iš to plaukia išvada, kad apskritai žmonės vartoja kalbą taip, kaip iš prigimties čiulba paukščiai, riaumoja meškos ir miaukia katės? Jeigu taip, gal ir mokykloje nereikėtų mokyti lietuvių kalbos? Tiesą sakant, daugeliui to ir užtenka – visi moka kalbėti ir susikalba. Tačiau tie, kurie kalba ir rašo viešojoje erdvėje (išskyrus socialinius tinkl...


 × Gytis Norvilas   2020-ųjų spalį „Literatūroje ir mene“ pradėjome spausdinti karantininį chirurgo, fotografo Artūro Milašausko dienoraštį. Pats A. Milašauskas apie save yra rašęs: „Gimė 1955 metais. Vedęs. Du sūnūs – jau suaugę vyrai. Gimus anūkei, išleido pasakų knygelę. Sulaukęs anūko, parašė kitą. Pasipylus kitiems anūkams, pasijautė tikroje pasakoje. Rašyti liovėsi. Senelis subrendo. Baigęs Vilniaus...